degančią odą.
– Gali būti.
Keido veide pasirodė plati išdykėliška šypsena.
– Jeigu būtum pasakęs, kad šįvakar turi karštą pasimatymą, nebūčiau pasirodęs. Kas ji?
– Nepažįsti.
– Galerijos dama iš nuotraukos laikraštyje?
– Labanakt, Keidai. Pasišnekučiuosime kitą kartą.
– Nekalbi. Ji turėtų būti ypatinga.
Lijamas norėjo paneigti, bet susitvardė. Obrė ir buvo ypatinga, bet ne ta prasme, kaip manė Keidas. Šių santykių pabaigoje vestuvių nebus. Lijamas atidarė duris. Tiesi užuomina.
– Pakalbėsime pirmadienį.
– Žinojau, kad turi rūpesčių dėl moters, – praeidamas ištarė Keidas. – Visą savaitę buvai kaip apdujęs. Bet, atrodo, viskas susitvarkė.
Nieko gero, jei jo išsiblaškymas buvo pastebėtas.
– Nėra jokių rūpesčių.
Tai buvo melas. Lijamas užtrenkė duris ir į jas atsišliejo. Sunkumai dar tik prasidėjo. Jis pasirinko kelią per minų lauką. Vienas neteisingas žingsnis – ir gyvenimas gali išlėkti į orą.
O jeigu juos būtų pagavę?
Obrė rengėsi, o jos širdis plakė pašėlusiu ritmu. Rankos drebėjo lyg lapai pučiant stingdančiam vėjui. Užsimauti brangias kojines buvo labai sunku. Sugniaužė jas į gniutulą ir plika koja įsispyrė į batelius.
Tylus vyriškų balsų gaudesys sklido pro uždaras duris, bet ji negalėjo suprasti žodžių. Nesvarbu. Kai tik Lijamo svečias išeis, ji irgi dings iš čia. Kartu praleisti naktį ir begėdiškai vaikštinėti lauke šviečiant ryto saulei pernelyg rizikinga. Geriau namo parsirasti prisidengus tamsa.
Neteisėti santykiai. Nusikalstami. Tai visai jai nebūdinga. Bet ji nebuvo pasiruošusi atsisakyti Lijamo. Dar ne. Ne tuomet, kai pirmą kartą po tiek metų pagaliau vėl jautėsi laiminga.
Atsidarė miegamojo durys ir Obrė krūptelėjo išsigandusi. Atsisukusi pamatė Lijamą, kuris nužvelgė ją ir tarp antakių susimetė raukšlelės.
– Apsirengei.
– Taip. Man reikia eiti.
– Kodėl?
– Nes pasilikti čia nėra geras sumanymas. Pamaniau…. Bet ne. Noriu pasakyti, kad aš… – Ji kalbėjo nesąmones. Supratusi nutilo ir prispaudė pirštus prie lūpų.
Lijamas apglėbė ją per pečius.
– Obre, viskas gerai. Niekas nežino, kad tu čia.
Mergina pažvelgė į jo supratingas mėlynas akis ir vos nepasidavė. Vos. Labai norėtų šiąnakt pasilikti ir suteikti Lijamui malonumą. Norėtų leisti jam atsakyti tuo pačiu. Atsibusti jo glėbyje. Bet rizika buvo pernelyg didelė.
– Noriu eiti namo.
– Praleisk savaitgalį su manimi. Nuvažiuosime į pajūrį ar tolyn nuo miesto, kur nereikės jaudintis, kad kažkas gali pabelsti į duris. – Jis nykščiais jausmingai palietė įdubimus ties raktikauliais.
– Negaliu. Rytoj vakare tėvas rengia pokylį. Turėsiu jį lydėti. Gal kitą savaitgalį.
Lijamas papurtė galvą.
– Kitą savaitgalį skrendu į Koloradą. Keido sužadėtuvių vakarėlis.
Obrė atsiduso. Jų buvimas kartu – tai pavogtos akimirkos, kurios tęsis tol, kol bandant surasti vienas kitam laiko laimė virs vaidais. Tada vienas arba kitas šiuos ryšius nutrauks. O ar ji tikėjosi kažko kito? Ne, nes nesivargino galvoti apie tokią tolimą ateitį. Iš tiesų, būdama su Lijamu beveik prarasdavo gebėjimą mąstyti.
Jų santykiai rutuliojosi pernelyg greitai. Obrei reikėjo laiko, kad galėtų įvertinti padėtį. Kitaip pakartos motinos klaidą.
– Noriu namo, – pakartojo mergina.
Lijamas, matyt, įskaitė jos akyse ryžtą, nes šį kartą nesiginčijo. Ranka persibraukė plaukus, pašiaušdamas šviesias sruogas.
– Iškviesiu taksi.
– Nereikia. Čia tik keli kvartalai.
– Tada palydėsiu tave iki namų.
– Ne! – Obrė prikando lūpą. Neketino šaukti.
Lijamas sukando dantis.
– Arba palydėsiu tave namo, arba iškviesiu taksi. Verčiau rizikuoti, kad mus kas nors pamatys, nei kad tave kas nors užpuls.
Toks rūpestingumas dar kartą ją nustebino. Lijamas Eliotas – tikras stebuklas.
– Palydėk iki gatvės kampo, iš kur matyti gerai apšviestas įėjimas į pastatą. Toliau nereikia.
Jeigu ji nori apsaugoti savo širdį, turės akylai stebėti šių santykių ribas.
Lijamui ši savaitė buvo lyg virvės traukimo varžybos. Vienoje pusėje – pareiga šeimai ir draugystė su Keidu, kitoje – aistra Obrei. Kartais atrodė, kad jis – ta virvė ir tuoj nutrūks.
Darbe Lijamas stengėsi vengti patenkintos visą žinančio Keido šypsenėlės ir klausimų, mėgino sutaikyti suirzusius reklamos užsakovus ir sumažinti įtampą tarp korporacijos darbuotojų. Kiekvieną vakarą jis sugrįždavo pas Obrę. Ji priversdavo galvos skausmą išnykti. Jie kartu ruošdavo vakarienę, o paskui karštai mylėdavosi. Ir kalbėdavosi. Apie viską, apie bet ką. Buvo nesvarbu. Užteko tiesiog būti su ja.
Lijamas negalėjo išvažiuoti neatsisveikinęs. Praėjusią naktį jie vėl buvo kartu. Jei šiek tiek ir jaudinosi, kad pernelyg prisiriša prie Obrės, numodavo į tai ranka kaip į laikiną kliūtį. Viskas labai greitai baigsis.
Tikėdamasis, kad Obrė nesupyks, jei bus taip anksti pažadinta, jis čiupo mobilųjį telefoną ir paspaudė mygtuką. Greitojo rinkimo sąraše buvo nustatęs jai pirmą numerį. Pridėjo telefoną prie ausies ir toliau krovė savo drabužius ir tualeto reikmenis į nedidelį lagaminą.
– Klausau, – užsimiegojusiu balsu atsiliepė Obrė.
Užteko vieno žodžio, ir pilvo apačioje vėl užsiplieskė žiežirbos.
– Paskambinau atsisveikinti, kol dar neišvažiavau į oro uostą.
– Dabar dar tik pusė šešių. Anksti pradedi.
Lijamas nenorėjo važiuoti. Tai jį nustebino. Anksčiau keliauti jam patiko. Tik nuo korporacijos nenutoldavo: bijojo, kad jam išvažiavus kai kam atrodys, jog nerūpi darbas. Esant kitoms aplinkybėms labai norėtų pamatyti Koloradą, praleisti laiką su šeima toli nuo darbo ir streso. Tačiau Keido sužadėtuvės jį erzino. Lijamas mylėjo Keidą kaip brolį ir džiaugėsi, kad jis surado Džesę, bet matyti besiglaudžiančius ir besibučiuojančius įsimylėjėlius yra tas pats, kaip ant atviros žaizdos užberti druskos. Lijamas ir Obrė niekada negalės turėti to, ką turi Keidas ir Džesė – atvirų santykių ir šeimos šventės.
Ar jis to nori?
– Lijamai?
– Aš čia. Tik prisiminiau vakarykštę vakarienę.
– Jeigu pameni, vakar mes taip ir nepavalgėme.
Lijamas šyptelėjo.
– Aš puotavau, jeigu tu prisimeni.
Jis išgirdo duslų juoką.
– Miglotai prisimenu, kad kažką krimtai.
Jis daugiau nei kramsnojo. Gėrė jos saldumą ant pietų stalo. Ji maldavo liautis, paprašė, kad nuneštų ją į lovą, tvirtino, jog kojos per silpnos ir neišlaikys. O vos atsidūrusi ten padarė jį labai laimingu vyru.
Lijamas