Tai Lijamas gerai suprato.
– Ką darytum, jei nedirbtum Eliotų kompanijoje?
Jeigu nedirbtų Eliotų kompanijoje… Apie tai niekada negalvojo.
– Nežinau. Gal imčiausi vynininkystės.
– Vynininkystės? – Obrė nustebusi kilstelėjo antakį.
Lijamas atsirėmė į žalvarinį turėklą, skiriantį veidrodžius nuo tamsiu medžiu apkaltos apatinės lifto sienelės dalies. Nei šeimai, nei draugams nėra šito sakęs. Įdomu, kodėl taip gerai jaučiasi pasakodamas Obrei? – Vyno gamyba – pomėgis. Keletą metų mokiausi auginti vynuoges ir daryti vyną.
Obrė sveikindama pakėlė jau tuščią taurę.
– Nežinau, ko išmokai apie vynuoges ir vyndarystę, bet norėčiau pasveikinti, nes išrinkai gardų šampaną.
Atsakydamas į pagyrimą Lijamas linktelėjo.
– Įpilti dar?
Obrės lūpų kampučiai pakilo.
– Gal vėliau.
Lijamo pulsas šoktelėjo. Jis troško mylėtis su Obre. Labai troško. Bet būtų laimingas, jeigu ji nuspręstų tik palaikyti jam draugiją. Paėmė iš jos taurę ir pastatė ją šalia savosios ant grindų, tada atsitiesė. Iš Obrės akių sklindantis geismas jį pribloškė, užspaudė kvapą. Lijamas nebegalėjo blaiviai mąstyti. Pakėlė ranką ir priglaudė prie glotnaus jos skruosto. Obrė palinko į jo glėbį ir akių vokai virpėdami užsimerkė. Pasitenkinimo šypsena išlenkė merginos lūpas.
– Galvojau apie tai nuo praėjusios nakties, – prisipažino Lijamas ir pabučiavo ją į lūpas, skęsdamas drėgname jų švelnume ir mėgaudamasis išskirtiniu jos skoniu su vos jaučiamu šampano prieskoniu.
Tada perbraukė ranka jai plaukus ir apkabino per nugarą. Kita ranka apsivijo liemenį ir prisitraukė prie savęs. Šilta ir lanksti, Obrė idealiai prisitaikė prie jo kūno. Krūtys erzino jo krūtinę, o minkšta kalvelė prigludo prie sukietėjusios varpos.
Obrė apsikabino Lijamą per liemenį ir ėmė pirštais glostyti jo nugaros raumenis. Pasuko galvą, leisdama jam įsisiurbti lūpomis giliau, ir ją uždegė troškimas. Lijamas delnais slinko jai per pečius, užčiuopė stuburą ir juosmenį. Stangrus apvalus užpakaliukas užpildė jo delnus. Atitiko idealiai.
Geismas dusino Lijamą. Jis glostė jos klubus ir šlaunis, traukdamas su savimi suknelės kraštą. Pirštais apčiuopė šilkines kojines, elastinį raištį ir lopinėlį nuogos odos. Kojinės. Jis sumurmėjo tiesiai jai į burną ir kitoje šlaunų pusėje surado nėriniuotas juosteles. Tyrinėjo toliau ir nerado nieko. Obrė nevilkėjo jokių apatinių. Gaudydamas orą Lijamas loštelėjo ir sugriežė dantimis, nes jo venomis pulsavo toks geismas, kokio dar nebuvo tekę patirti.
– Tikrai kovoji nesąžiningai.
Drėgnose Obrės lūpose pražydo šypsena, akyse įsižiebė šelmiškos ugnelės.
– Mėgstu būti pasiruošusi.
Lijamas pasislinko arčiau ir patraukė už suknelės dirželio. Šioje mažoje patalpoje medžiaga šiugždėjo nenatūraliai garsiai. Jis pakėlė rankas, apglėbė jos veidą ir vėl pabučiavo, desperatiškai bandydamas išlaikyti beišgaruojančią savitvardą. Nykščiais braukė jai per ausis, palietė tvinkčiojančią gyslelę ant kaklo ir priartėjo prie iškirptės. Pasiekęs slėnį tarp krūtų atsmaukė į šalį medžiagą. Jam beveik pakirto kojas.
Maža juoda Obrės liemenėlė tik pusiau dengė krūtis. Pro nėriniuotų kaušelių kraštą buvo matyti susiraukšlėję ratilai apie spenelius. Lijamui ištįso seilė. Širdis dunksėjo. Stigo oro, jis žiopčiojo, tarsi lifte būtų pristigę deguonies. Nykščiais suko ratus nustumdamas šalin nėrinius, tada pasilenkė ir apžiojo spenelį.
Obrė bejėgiškai suinkštė ir atsišliejo į lifto sienelę. Jos pirštai, įsipainioję vyro plaukuose, laikė jį, kol jis gnybtelėdamas, grybštelėdamas ir švelniai dantimis brūžindamas ragavo vieną, o paskui kitą krūtį.
Lijamo delnai nuslydo jos šilkine oda, nubrėžė juosmens ir klubų kontūrą, ieškodamas praskyrė tamsių garbanų raizginį ir surado drėgną vietelę. Išgirdo Obrės aiktelėjimą, jos pirštai jo plaukuose įsitempė iki skausmo. Lijamas sugriebė merginos rankas ir uždėjo ant vėsaus žalvarinio turėklo.
– Laikykis.
Akimirką jis mėgavosi seksualia Obrės išvaizda: pravira suknelė, sudrėkusios krūtys virš siauros liemenėlės, ilgos šiek tiek praskėstos kojos, apmautos šlaunis aptempusiomis nuodėmingomis kojinėmis, su aukštakulniais. Raudonis nuspalvino jos veidą ir pečius, stovėjo nuo geismo prisimerkusi.
Lijamas susmuko ant kelių, apglėbė sėdmenis ir paragavo nuodėmingos drėgmės. Smūgiavo liežuviu, šnerves užpildė jos geismo kvapas. Jis mėgavosi kiekvienu jos išleistu garsu, kiek galėjo girdėti per savo garsiai tuksinčią širdį. Obrė pasiekė viršūnę. Malonumui vilnijant jos kūnu, Lijamas ją prilaikė, paskui atsistojo, pasirausė kišenėje prezervatyvo ir drebančiomis rankomis ėmėsi savo diržo sagties.
– Leisk man, – sušnibždėjo Obrė.
Ji greitai nutraukė žemyn jo kelnes ir trumpikes. Gerai, kad ji buvo greita, nes kiekvienas pirštų prisilietimas stūmė jį vis arčiau bedugnės krašto. Peržengti šią prarają be jos buvo jam nepriimtina. Obrė paėmė prezervatyvą ir užtraukė ant standžios varpos. Viskas, ką Lijamas galėjo, tai įtempti raumenis, sutriuškinti savo moralinius principus ir kovoti su šėlstančiu geismu.
– Noriu, kad būtum manyje, Lijamai.
Prikimęs šnabždesys vos nepakirto jo ištvermės. Niekada gyvenime nebuvo toks laimingas, išpildydamas prašymą. Jis pakėlė Obrę ant žalvarinio turėklo, mergina kojomis apsivijo jo liemenį. Lijamas giliai paniro į slidžią ir karštą kūno ertmę. Obrė jam neleido nutolti. Užlietas pojūčių akimirką jis buvo paskendęs ir ramus, tada atsitraukė ir nėrė į ją, kol neužsiliepsnojo jo plaučiai ir nepradėjo drebėti kojos.
Obrės lūpos susirado jo burną ir pradėjo godžiai bučiuoti, kol juodu nepradėjo dusti. Mergina atlošė galvą į veidrodinę sieną ir sušuko jo vardą. Jos vidiniai raumenys susitraukė ir Lijamą užliejo svaigus malonumas.
Jis įrėmė delnus ir nulenkė galvą. Pasitenkinimas sutirštino kraują ir sulėtino jo tėkmę.
– Kvepi nepaprastai skaniai.
Obrė dantimis grybštelėjo jam ausį.
– Tu taip pat.
Ir tiesiog taip paprastai vėl atgijo geismas. Kaip jai pavyksta? Kaip Obrė Holt sugeba taip jį supurtyti ir suteikti vis didėjantį, niekada anksčiau taip stipriai nepatirtą malonumą?
Šią akimirką Lijamas į klausimą atsakyti negalėjo. Vėliau, – pasižadėjo jis sau, – vėliau jis išsiaiškins, kaip ir kodėl Obrė vis išmuša jį iš vėžių.
Bet juk pažadėjo jai vakarienę ir krepšį knygų. O duoto žodžio Lijamas laikydavosi. Visada.
ŠEŠTAS SKYRIUS
Ir vėl tai padarė. Stengdamasi pajusti kaltę ir apgailestavimą Obrė atsišliejo į vėsią veidrodinę lifto sieną. Tokius jausmus ji privalėtų jausti, nes susidėjo su varžovu. Bet kai kiekvienas jos kūno raumenėlis virpėjo iš malonumo, kai širdis aistringai tebetvinksėjo, o rankomis ir kojomis buvo apsivijusi vyrą, kuris įgyvendino jos slaptą svajonę, pajusti neigiamų emocijų nepavyko. Lijamo krūtinės plaukeliai kuteno krūtis kiekvienąkart, kai kuris nors iš jų įkvėpdavo.
Pirmas jų suartėjimas buvo atsitiktinumas. O šįkart ji sąmoningai nusprendė ignoruoti tėvo priešiškumą Eliotams ir atsiduoti savo pačios malonumui. Lijamas priminė jai žmogų, kokia ji pati