Turbūt…
Kažkodėl ši mintis jį nuvylė.
Lietinga diena turi savų privalumų.
Atšiaurus oras privertė Lijamą atsisakyti įprasto rytinio kroso ir eiti į Eliotų leidybos korporacijos vadovams skirtą sporto salę – vienintelę vietą, kur prieš prasidedant darbo dienai galima sutikti senelį. Norėjo pasikalbėti su Patriku, tad dabar galės ir pasikalbėti akis į akį, ir pasimankštinti.
Patrikas, matyt, jau kuris laikas treniravosi ant bėgimo takelio, nes marškinėliai ties kaklu ir pažastyse buvo permirkę prakaitu. Dar tik pusė šešių. Senelis pradėjo anksti. Televizorių ekranai priešais, kaip paprastai, rodė CNN kanalą.
Lijamas tikėjosi, kad sulaukęs septyniasdešimt septynerių bus toks pat stiprus tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kita vertus, gal senelis jau silpsta. Jo atsistatydinimo atrankos procesas – nelabai išmintingas žingsnis.
Lijamas žengė ant bėgimo takelio šalia Patriko, kaip tuziną kartų buvo daręs. Laimei, čia buvo tik juodu.
– Labas rytas, Patrikai.
– Sveikas, Lijamai.
Patrikas nesulėtino žingsnio. Lijamas pasiekė optimalų savo greitį. Kai raumenys apšilo, jis nusprendė pradėti kalbą apie tai, kas neleido užmigti naktį.
Aišku, nieku gyvu nekalbės su seneliu apie santykius su Obre Holt.
– Tavo paskelbtos varžytuvės skaldo Eliotų kompaniją. Turi jas užbaigti.
– Dar ne laikas.
– Vakarykštis posėdis buvo tikros kautynės.
– Vėliau kompanija bus tik stipresnė, – įsitikinęs ištarė Patrikas. O gal čia kalbėjo jo užsispyrimas ir išdidumas?
Lijamas pabandė atpalaiduoti kumščius.
– Jeigu neišsilakstys darbuotojai. Patrikai, galėtume kovoti su priešu, o ne kautis vieni su kitais. Tik laiko klausimas, kada mūsų reklamos užsakovai sužinos apie vaidus.
Patrikas piktai pasižiūrėjo į Lijamą.
– Mūsų priešas – Holtas.
Lijamui staiga sudiegė sprandą.
– Jis nėra vienintelis mūsų varžovas.
– Tavo senelė parodė man nuotrauką laikraštyje. Kokia apmaudi klaida, kad administratorė pasodino tave šalia Holto dukters.
Jeigu Patrikas sužinotų, kad ši klaida Lijamui kainavo penkiasdešimt dolerių, tikrai įtūžtų. Įvaizdis Patrikui Eliotui buvo viskas, o bendravimo su priešu niekada netoleravo. Lijamas nieko neatsakė, tik pagreitino žingsnį ir nukreipė dėmesį į CNN.
Po kelių minučių Patrikas išjungė bėgimo takelį. Lijamas padarė tą patį, nors ir nenubėgo įprastos distancijos.
– Patrikai, nežinau, ar šeimyniniai santykiai ištvers šias varžytuves. Lupam vienas kitam širdis. Persigalvok. Prašau.
– Nurodžiau kelią. Ir eisiu juo iki galo.
Baltu rankšluosčiu, ant kurio buvo Eliotų leidybos korporacijos logotipas, Patrikas nusišluostė nuo veido prakaitą.
– Nesvarbu, kiek tai kainuos?
– Nesvarbu, kiek kainuos.
– Darai klaidą.
– Aš taip nemanau, sūnau, galiu lažintis iš kompanijos.
– Gerai, nes tai jau padarei. Tikiuosi, neteks gailėtis.
Norėdamas nuslopinti įtampą Lijamas nusistatė didelį greitį ir vėl ėmė bėgti.
– Jūsų pietūs.
Lijamas atitraukė žvilgsnį nuo skaičiuoklės. Jis nieko neužsakinėjo. Turbūt Ana, asistentė, užsakė.
– Ačiū, Ana, padėk čia. Imsiuos, kai tik baigsiu darbą.
Asistentė pastatė krepšį ant stalo krašto. Ernio baro ženklas ant čekio patraukė Lijamo dėmesį ir sudrumstė mintis. Niekas iš bendradarbių nežino, kad jis ten lankosi. Tyčia nesakė.
– Ar galėtum išėjusi uždaryti duris?
Ana nustebusi pakėlė antakius. Lijamas niekada neužsidarydavo kabinete, nebent per kokį itin svarbų susitikimą.
– Žinoma.
Vos užsitrenkė skląstis, jis nustūmė į šalį popierius ir paėmė krepšį su pritvirtintu čekiu. Sumuštinis su mėsa. Pats mėgstamiausias. Ir niekas šiame pastate to nežino.
Kai atplėšė užlenktą dangtį ir išėmė įprastą dėžutę iš polistireno, Lijamo širdis sudunksėjo. Ant dėžutės prisegtas raštelis buvo neįprastas. Jis nuplėšė.
Apgailestauju, kad turi dirbti be pietų pertraukos. Skanaus. O.
Obrė atsiuntė jam pietus.
Nežinojo, kaip suprasti šį jos gestą, bet buvo beprotiškai tikras, kad neturėtų šypsotis. Pabandė užgniaužti šypseną, bet nepavyko. Kai darbe tokia įtampa, jo ir Obrės slaptas žaidimas – vienas malonumas. Draudžiamas malonumas. Viena ranka jis paėmė telefono ragelį, kita siektelėjo piniginės, ketindamas susirasti jos telefono numerį, paskambinti ir padėkoti. Bet ragelį padėjo, o piniginę vėl įsikišo į kišenę.
Negalėjo skambinti iš čia. Paskambins vakare.
Kai abu bus vieni.
PENKTAS SKYRIUS
Suskambėjo telefonas. Obrė krūptelėjo, knyga įkrito į vonią.
– Po galais!
Ištraukė šlapią patižusį romaną, nežiūrėdama numetė, tada čiupo rankšluostį ir nuskuodė į miegamąjį prie telefono. Pribėgo uždususi. Keldama ragelį pažvelgė į laikrodį – vienuolika.
– Klausau.
– Neatrodo, kad būtum miegojusi.
– Lijamai.
Obrei pakirto kojas. Ji nugrimzdo į čiužinį nesirūpindama, kad sušlapins patalą.
– Ne, nemiegojau.
– Ar esi viena?
– Aš… Taip.
– Tu uždususi. Kažką sutrukdžiau?
Šelmiškos gaidelės vertė jos širdį pašėlusiai plakti. Ką jis tuo nori pasakyti?
– Skaičiau knygą.
– Ir knyga atėmė tau kvapą? Turbūt labai įdomi. Ką skaitai?
Nesulauks, kad prisipažintų, jog skaito jausmų romanus, nes juose moteris būna laiminga su vieninteliu vyru, o meilė iš pirmo žvilgsnio tęsiasi amžinai. Ne taip kaip jos motina, kuri vis įsimyli – išsiskyrusi su Obrės tėvu ji buvo ištekėjusi dar keturis kartus. Santuoka su vyru, kuris kėsinosi į Obrę, truko mažiau nei dvejus metus. Per tą laiką Obrės ir motinos santykiai negrįžtamai pašlijo.
– Nieko tokio, kas tau būtų įdomu.
– Iš kur žinai?
Obrė atsiduso.
– Skaitau jausmų romaną, Lijamai.
– Hmm… Karštą?
Nuo jo kimaus balso Obrei pašiurpo oda. Jau nekalbant apie tai, kuo jis manė ją užsiimant – kad skaitydama aistringą knygą neteko kvapo.
– Buvau vonioje. Bėgau pakelti ragelio.
Jos skruostai įraudo nuo tokio atviro prisipažinimo.
Telefono ragelyje pasigirdo tyli dejonė.
– Kovoji nesąžiningai.
Obrę