telefono ragelyje žemą, šiek tiek prikimusį balsą Obrės širdis apmirė.
– Lijamai.
Spausdama prie krūtinės paklodę ir taip gniauždama telefono ragelį, kad net skaudėjo pirštus, ji nušliaužė į dešinį lovos kampą. Tada prisiminė klausimą.
– Ne tavo reikalas.
– Tu tikrai viena.
– Šito nesakiau. – Obrė nusibraukė nuo akių plaukus ir pašnairavo į laikrodį. – Dabar vidurnaktis. Ko nori?
– Noriu pasakyti, kad šįvakar gražiai atrodei.
Obrei pritrūko oro. Telefonas išslydo. Ji negrabiai pridėjo jį vėl prie ausies.
– Ačiū. Triša taip pat gražiai atrodė.
Išgirdusi savo balse pavydo gaidelę Obrė susigūžė.
– Tikrai? Nepastebėjau.
Jis kalbėjo nerūpestingu tonu ir Obrė norėjo juo tikėti, bet juk atėjo su moterimi, kuri išdrįso perduoti jam savo telefono numerį, kai Obrė stovėjo vos už kelių žingsnių.
– Lijamai, be reikalo paskambinai.
– Norėjai, kad pasakyčiau, jog gražiai atrodei kartu su savo sarginiu šunimi pašonėje, pasiruošusiu savo žiedu praskelti man makaulę?
– Tu girtas?
Balse jautėsi nuovargis, bet Lijamas buvo blaivus.
– Be vyno, per tą netikusią vakarienę neišgėriau nė lašo. Niekaip negaliu užmigti.
Šis jausmas buvo pažįstamas Obrei.
– Tai nusprendei paskambinti ir mane pažadinti?
– O ar pažadinau?
– Ar pažadinai? – Galėtų pameluoti, pasakyti, kad kietai miegojo. Bet pasakė tiesą. – Ne.
Ji šmurkštelėjo po antklode ir padėjo galvą ant pagalvės. Neturėtų kamantinėti, bet lūpos neklausė.
– Kodėl negali užmigti?
Iš telefono ragelio atsklido sunkus kvėpavimas ir paklodžių šnaresys. Obrė užsimerkė. Prisiminė milžinišką lovą ir klūpantį nuogą Lijamą. Tada atsimerkė ir uždegė šviesą. Tamsoje klausyti duslaus Lijamo balso ir prisiminti jo nuogą kūną – nepakeliama. Ji juk norėjo užmigti.
– Galvojau apie tave. Apie pirmadienio popietę.
Reikia tikėtis, kad širdis atlaikys tokias sumanias jo atakas. Obrės pirštai suspaudė antklodę. Ji prikando lūpą.
– Buvo gera.
– Gera? – netikėdama užsikirto Obrė.
Tylus juokas privertė ją krūptelėti.
– Geriau nei gerai. Nuostabu.
Obrė nusišypsojo.
– Jau panašiau.
– Neįtikėtina. Stebuklinga. Nepaprasta.
Ji išgirdo juoko gaideles ir vėl kažkokį šnaresį.
– Ir siaubingai gaila, kad to negalime pakartoti.
Išgirdus, kaip rimtai ir aiškiai jis ištarė pastarąją frazę, šypsenėlė dingo Obrei nuo veido.
– Negalime.
– Taigi. Bet man tai nepatinka.
Obrei irgi nepatiko.
– Ir man.
Tyla tęsėsi lygiai dvylika širdies dūžių.
– Labanakt, Obre. Saldžių sapnų.
– Tau irgi Lijamai. Saldžių sapnų.
Ji pakabino ragelį, išjungė šviesą, persirito į savo lovos pusę ir užsidengė burną.
Bjaurus skambutis. Tai kodėl ji šypsojosi?
Nebuvo nė kalbos, kad vėl galėtų susitikti su Lijamu. Jei tai įvyktų, tėvas tikėtųsi, kad ji išgaus kokią nors informaciją apie Eliotų leidybos korporaciją, o ji negali pakęsti dvigubo žaidimo. Tėvas jau ganėtinai pyko, kai per pietus su Lijamu ji nesužinojo nieko naudingo. Ne, Metju Holtas nešaukė. Jis niekada nešaukdavo. Tik tyliai pažiūrėjo į ją tuo įdėmiu žvilgsniu, kurį ji taip gerai pažinojo.
Daugiau negalėjo nuvilti tėvo. Nusiplūkė stengdamasi būti tokia darbuotoja ir dukra, kokia jis galėtų didžiuotis, bet nepavyko. Jautėsi skolinga tėvui už tai, kad jis, nors ir nenoriai, ją pasiėmė. Skirdamasis su motina tėvas nenorėjo globos. Nenorėjo ir tada, kai pašlemėkas patėvis įšliaužė į jos lovą ir pasisiūlė palaikyti draugiją, kol motina išvykusi iš miesto.
Obrė girdėjo, kaip tėvas ginčijosi su Džeine, kai ši atskleidė tą baisią paslaptį. Jo baubimas skverbėsi pro uždaras kabineto duris.
– Ką po, galais, darysiu su paaugle?
Džeinės atsakymo Obrė negirdėjo. Tiesą sakant, ji keletą valandų iš tėvų nesulaukė jokių žinių. Pagaliau motina įsiveržė į Metju Holto kabinetą su visais Obrės daiktais, nutrenkė juos ant žemės ir žybtelėjusi į Obrę akimis pasakė:
– Matai, ką padarei apsimelavusi.
Ir išėjo.
Pamela Holt Kurtis nenorėjo žinoti Obrės versijos. Ji nusprendė tikėti savo jaunojo vyro pasakojimu. Šis tvirtino, kad Obrė pati pasikvietė jį į savo kambarį, o prieš tai jau kelias savaites su juo flirtavo.
Obrės motina nebenorėjo jos matyti, o tėvas išvis niekada nenorėjo.
– Lijamai.
Lijamas sumirksėjo, pakėlė buką žvilgsnį nuo popierių ir įsistebeilijo į žmogų, kuris pabeldęs įėjo pro duris. Keidas Makmenas buvo vyriausiasis Eliotų leidybos korporacijos madų žurnalo Charizma redaktorius ir geras Lijamo draugas. Turbūt geriausias draugas.
– Turi minutėlę?
– Žinoma, Keidai, užeik.
Po ryte įvykusio posėdžio, į kurį buvo susirinkę žurnalų vyriausieji redaktoriai, Lijamo mintys klaidžiojo kažkur kitur, todėl Keidas nesutrukdė. Lijamas jautėsi prislėgtas, kad per posėdį vyravo įtampa – anksčiau būdavo visai smagu.
Šią savaitę jį blaškė mintys apie Obrę. Vos sugebėjo susieti svarbius faktus su skaičiais. Akimirką svarstė, ar nepaklausus Keido, kaip išmesti iš galvos tą moterį, bet šios minties atsisakė. Bičiuliui iki šiol nelabai sekėsi su moterimis, tai patvirtina ir neseniai paskelbtos jo sužadėtuvės.
– Kas atvedė gaidį iš vištidės? – nuskambėjo jų mėgstamas juokelis. Keidas buvo vienas iš kelių vyrų, dirbančių Charizmoje. Ten viešpatavo moterys. Kitas jau būtų atsidūręs po padu. Bet tik ne Keidas.
– Turi sunkumų su moterimi? – paklausė Keidas ir atsisėdo į kėdę priešais.
Nerimas privertė Lijamą išsitiesti.
– Kodėl klausi?
– Skambinau tris kartus, kol atsakei.
Lijamas tylomis nusikeikė. Iš galvos neišėjo šeštadienio vakarėlis ir telefono skambutis, kurio neturėjo būti. Gana kvaila pilti žibalo į ugnį, kurią nori užgesinti.
– Kas yra, Makmenai? Sakyk.
Tiesus pilkų Keido akių žvilgsnis bylojo, kad Lijamo išsisukinėjimas jo neapkvailino.
– Gerai, galime žaisti pagal tavo taisykles. Galiausiai vis tiek turėsi atskleisti kortas.
– Keidai…
– Norėčiau, kad būtum pabrolys per mano ir Džesės vestuves kitą