tie vaikai? – paklausė Airisė. – Ir kiek ten jų bus?
Franciskas gūžtelėjo.
– Manau, kad trys. Bet gal klystu.
Airisė pasakė, kad kažkaip reikės apsimesti baigusia koledžą; ji šiaip ne taip pabaigė Vindsoro mokyklą ir niekas nesitikėjo, kad jai teks dirbti, o ne būti koncertų žvaigžde ar vaidinti spektakliuose. Tėvas atsakė, kad oficialiai ji – dvidešimt vienerių, ką tik baigusi Vindsoro moterų koledžą. Pažadėjo pasirūpinti rekomendacijomis. Airisė tarė, kad tokiu atveju galėtų ją paversti „Fi Beta Kapa“ nare, o tėvas atsiduso. Atsakė, kad nereikia persistengti. Man dar teko užduotis trumpai atpasakoti Šekspyro pjeses ir padeklamuoti svarbiausius jų posmus Airisei.
Tėvas įteikė man krūvą vadinamųjų „Mėlynųjų knygelių“ apie literatūrą, o vėliau, kai pavargdavo nuo klausimų apie liokajus, o Franciskas nustodavo mėgdžioti Arturą Tryčerį, tėvas liepdavo man klausinėti Airisės apie Šekspyro pjeses ir sonetus.
– Iš tikro nebūtina visko išmanyti, – sakė jis. – Užtenka žinoti daugiau nei jie. Reikia tik šiek tiek savidrausmės. Po valandą prieš miegą, kad tavęs nepasivytų. Ir tau tas galioja, – pridūrė man, bet nežinojau, su kuo turėčiau lenktyniauti.
Kasdien klausinėjau Airisės. Kas ta Beatričė? Kodėl ji taip bjauriai elgiasi su Benediku? Apie ką yra Audra? Airisei suklydus, tėvas pakeltu balsu rėždavo jai ištisas prakalbas. Kai nebegalėdavome apsikęsti, imdavau garsiai skaityti iš kurios nors kitos „Mėlynosios knygelės“.
Tos knygelės buvo tikras stebuklas: Skaitymo menas, Egiptas vakar, Balzako apsakymai, Aristotelio gidas. Tėvas sakė, kad nėra nė mažiausio išsilavinusiam žmogui, net ir džentelmenui, būtino žinoti dalyko, kurio nerastum vienoje iš tūkstančio knygelių.
– Jas parašė Emanuelis Haldemanas Džulijus, – tarė tėvas, – o jis buvo genijus. Žydas, socialistas ir genijus. Jo nepavadintum laukiniu aristokratu. Kai kas nors taip sako, omenyje turi, kad jiems paslaugą padarė valstietis, koks nors pakelės nusmurgėlis, kurio daugiau niekada nesutiks. Patikėk, mieloji, taip niekada nesakoma apie žydą džentelmeną, kurį ką tik pakvietė įstoti į priemiesčio klubą.
Vėliau gyvenime, tiksliau, visą gyvenimą pildžiau išsilavinimo spragas iš tos serijos knygelių ir tuomet supratau, kodėl tėvas taip jas mėgo.
Kiekvieną vakarą moteliuose norėdavau išsimaudyti duše ir išsiplauti galvą, bet negalėdavau prisiversti, kol kiti sėdėdavo kambaryje, klausydami ir laukdami. Tėvas ir Franciskas eidavo į vonią. Sesuo ten užtrukdavo ištisas valandas ir išeidavo baltu nuo kremo veidu, kietai susisukusi plaukus suktukais. O aš ten galėdavau užtrukti tik tol, kol pasisiodavau.
Paskutinę kelionės dieną man suėjo penkiolika. Laukiau, kol kas nors prisimins, galiausiai maždaug vidurdienį, kai visi pritilo, pasakiau: „Oi, su gimtadieniu mane.“ Tada Franciskas sustojo šalikelėje. Tėvas išlipo iš mašinos ir apkabino mane, o sesuo su Francisku pabučiavo į abu skruostus ir priešais ženklą „Burma-Shave“ padainavo „Su gimimo diena“. Tėvas pasakė, kad reikia atšvęsti, todėl sustojome papietauti, nors paprastai to nedarydavome. Visi užsisakėme kokakolos ir firminį patiekalą – sumuštinių su kumpiu ir namine duona. („Ir kiaules patys auginam“, – gyrėsi padavėja. „Nuostabu“, – tarė tėvas ir pamerkė man akį.) Sesuo susegiojo man į plaukus savo sidabrinius segtukus, o Franciskas pasirausė makiažo dėžėje ir davė raudoną lūpdažį. Tėvas pasakė, kad palauks, kol įsikursime, ir tada įteiks man gimtadienio dovaną. Tikėjausi, kad jie gal nepagailės pinigų dviem kambariams ir vakarienei restorane, bet tėvas su Francisku nuėjo į vištienos užkandinę iš serijos „valgyk, kiek lenda“ („Ten visus stebi budri kaip vanago akis“, – sakė Franciskas), išsikloję kišenes vaškuotu popieriumi ir servetėlėmis. Į kambarį grįžo nešini vištų kulšelėmis, šlaunelėmis ir sutraiškytais sausainiais, o mes su Airise viską suvalgėme, susėdusios motelio kambaryje ant grindų. Miegojome kaip visada, o atsibudusi vidury nakties pamačiau seserį, prisiglaudusią prie Francisko ant grindų. Nusėlinau į vonią pirštų galais, pakeliui ramstydamasi į sieną.
– Pastebėjome tave, jubiliate, – tarė sesuo.
Pasakiau, kad nenorėjau jiems trukdyti.
– Ai, nieko tokio, – tarė Franciskas. – Neturėjome, ką veikti. Airisei liūdna, kad gyvenimas taip susiklostė!
– Dar ko, – paprieštaravo ji. – Paleisk mane.
Airisė prisiglaudė prie Francisko, o tėvas miegojo toliau. Grįžau į lovą.
Nors mūsų kampelis Holivude beveik nepriminė Vindsoro Ohajuje, Rytų Brukline pasijutome kaip Marse. Iškišusi galvą pro langą, apžiūrinėjau penkiolikos aukštų gyvenamuosius namus ir plačius bulvarus, šaligatvius, pilnus skubančių žmonių, autobusus ir traukinius, važiuojančius per visą miestą nuo vieno galo iki kito, kinų, graikų, lenkų ir italų restoranus su lauko tentais, dailius mūriukus kaip tėvo namas Ohajuje ir mažus nutriušusius namukus, taip susigrūdusius, kad su kaimynais galėtum lengvai dalytis pusryčiais. Ten buvo skrybėlių fabrikas, dabar gaminantis karui šalmus, liftų fabrikas ir kilimų gamykla, o į fabrikus ir iš jų vaikščiojo moterys, mūvinčios kelnes, ir tūkstančiai žmonių užsiiminėjo savais reikalais, bet jokiu būdu ne pramogų verslu.
Užkopėme laiptais porą aukštų ir Francisko seserys puolė jam į glėbį, tarsi jis būtų grįžęs namo iš fronto. Mane su Airise apkabino draugiškai, bet mechaniškai, o tėvą tik nužvelgė.
Dabar prisiminusi, viską joms atleidžiu. Jos priėmė gyventi penkiolikos metų mergaitę storais akiniais ir užsispyrėlės išraiška, jos seserį, išpuikusią buvusią žvaigždutę (kuri ir elgėsi kaip išpuikusi žvaigždutė), ir pasipūtusį anglą, ničnieko, be įmantrių manierų, daugiau neturintį. Jos suteikė mums nakvynę, gamino valgį ir nesipainiojo po kojomis, kol keletą dienų įnirtingai studijavome, ruošdamosis darbo pokalbiams Didžiajame Neke. Bėja užsiminė, kad mano sesuo būtų panašesnė į guvernantę (tik kažin ką tai reiškia – nė vienas iš mūsų šešių nebuvome matę nei tikrų guvernančių, nei namų, kuriuose jų prireiktų), jei raudonus plaukus persidažytų rudai kaip pelė, ir jos kartu nuėjo į Bėjos butą, o paskui sesuo grįžo panaši į Oliviją De Havilend. Nors vyrų namuose nemačiau, maniau, kad abi seserys ištekėjusios, nes abi nešiojo vestuvinius žiedus. Airisė išvadino mane idiote, nes kas nori, net ir aš su Francisku, galime nešioti vestuvinį žiedą, ir niekas neįrodytų, kad tai melas.
– Va, kuo nuostabus karas, – tarė ji. – Visi gali būti kuo tik nori.
Bėja paklausė, gal norėčiau išeiti pasivaikščioti aplink namus, kol Franciskas su tėvu paskutinį kartą pasikartos Emilės Post modernaus gyvenimo taisykles, o sesuo deklamuos Šekspyrą ir išvardys keturiasdešimt aštuonias valstijas. Karnė įdavė man dvidešimt penkis centus. Nuėjau į parduotuvę prie kampo ir prisipirkau turkiškų saldumynų. Kelis kartus apėjau kvartalą ir perėjau į tą gatvės pusę, kur mačiau didesnių namų ir aukštesnių medžių, o tada praėjau didelį, ligoninės, o gal mokyklos dydžio, mūri- nį pastatą. Ant jo aukštų baltų durų švietė žydiška žvaigždė, o kampuose buvo išraižytos hebrajiškos raidės. Didelė medinė iškaba skelbė: IZRAELIO DIDYBĖS NAŠLAIČIŲ NAMAI. Už pastato pamačiau žaidimų aikštelę su čiuožykla, laipyne ir sūpynėmis. Aikštelėje sukinėjosi apie penkiasdešimt vaikų. Būrys maždaug mano amžiaus berniukų žaidė beisbolą. Atmuštas odinis kamuolys įdubo. Atsirito prie manęs, o vienas iš didžiausių berniukų, aukštas šviesiaplaukis, jį pagriebė, nužvelgė mane ir sviedė metikui.
– Tu ne mokykloje, – pasakė jis.
Nuėjau prie pastato kampo, atsirėmiau į plytas ir suvalgiau savo pailgą turkiško saldėsio ritinėlį. Aukštasis šviesiaplaukis vaikinas, vėl pagavęs kamuolį ir