žingsnius, o ūgio tebuvo Airisei iki peties. Roza Sojer buvo maždaug coliu aukštesnė už Airisę.
– Kas ves šokį? – paklausė Roza.
– Galiu aš, – tyliai pratarė Airisė.
– Bet nenori. – Roza tvirtai apglėbė Airisės juosmenį. Visi ankstesni Airisės šokiai, jos pasirodymai, valsai su tėvu, mokyklos baigimo vakarėliai su Hariu Bledso ir Džimu Kamingsu, geriausiais Vindsoro šokėjais, išblėso. Ji šoko pirmą kartą čia ir dabar, prisiglaudusi prie švelnaus, pudruoto Rozos skruosto. Krūtinė prigludo prie raudonu šilku aptemptos krūtinės, šlaunis – prie juodos šilkinės šlaunies. Jos atliko porą promenadų ir lėtai apsisuko, tarytum mokydamosi šokti, o tada Roza nutempė Airisę atgal prie sofos. Atsirado dar šampano.
– Žiūrėk, – tarė Roza. – Šmundžių paradas.
Airisė nežinojo to žodžio, bet mintį suprato. Visur buvo pilna nuogų moterų, kurios gėrė, valgė, rūkė ir šoko, – visos nuogos ar pusnuogės. Putli mergina gulėjo persisvėrusi per kušetės kraštą, jos galva beveik lietė grindis. Po ja sėdėjo moteris, apglėbusi merginos galvą, ir bučiavo jai veidą ir kaklą, o kita moteris užsimetė merginos kojas ant pečių ir paniro veidu tarp jų. Airisė matė tik baltą, apvalų, besikilnojantį pilvą, moters pakaušį ir lygius platinos baltumo plaukus, susegtus tulpių formos šukomis. Moteris rausvo šifono toga praeidama pamojo Rozai. Jos toga, vos siekianti šlaunis, ant peties buvo susegta rubinų sage. Šifonas neuždengė jos nedidelių krūtų ir didžiulio, pasišiaušusio, ryškiai oranžinio trikampio, tik lyg žvakių šviesa sušvelnino vaizdą. Šalia pianino šoko juodaodė mergina sidabru siuvinėtais aukštakulniais. Jos aukštai susegtuose plaukuose žėrėjo akmenėliai, kaip ir tamsiuose, susiraičiusiuose gaktiplaukiuose, kuriuose jie mirgėjo lyg rasos lašai. Šalia austrių Airisė pamatė vieną nelaimėlę tamsiaodę merginą, aplink kurios spenelius augo tamsūs plaukai, o dar tamsesnių plaukų debesis žėlė nuo šlaunų vidurio ir tarsi kerpės, lipančios į medį, dengė jos pilvą beveik iki bambos. Airisė pagalvojo, kaip baisiai ta mergina turės jaustis, juk niekas nenorės su ja prasidėti. Pamanė, kad ta mergina turbūt suvalgys kelias austres ir išeis namo paverkti. Mažutė blondinė, įsisegusi didelį baltą kaspiną į plaukus ir apsiavusi kojas baltais bukanosiais bateliais, prišoko prie tamsiaodės merginos ir įsikniaubė veidu tarp krūtų.
– Kiekvienam puodui atsiras ir dangtis, – tarė Roza. Užpylė šampano Airisei ant krūties ir nulaižė lyg katė. Šampanas permerkė Airisės korsažą iki juosmens. Iki šmundės.
Airisei pasirodė, kad jos pakaušis tuoj atsiskirs nuo galvos ir šaus per visą kambarį lyg patrankos sviedinys, apsunkęs nuo malonumo. Kambarys nesisuko, kaip sukdavosi išgėrus per daug alaus per vakarėlį namuose. Jis išsiskleidė lyg gėlės žiedas, sienos atsitraukė, prisipildžiusios dūmų, kvapų ir šmundžių, ir prie pat Airisės šampano taurės pasirodė dar viena šmundė šviesiais plaukais, suformuotais į širdelę ir nudažytais mėlynai. Sienos pasitraukė ir ėmė tirpti nuo karštų kūnų. Net vėliau, jau būdama gerokai vyresnė ir daug gyvenimo metų praleidusi gerdama šampaną, rūkydama cigaretes, liesdama šilko apatinukus ir stebėdama nuostabiai įvairų ir akiai malonų šmundžių paradą, Airisė prisiminė kiekvieną minutę, praleistą Holivudo orgijoje su Roza Sojer.
Kai grįžo namo šlapia, bet pilnai apsirengusi nuo kojinių dirželių iki pirštinių, Airisė atsigulė ant lovos už kelių pėdų nuo Evos lovos. Užuodusi dūmus Airisės drabužiuose, Eva tyliai šniurkštelėjo ir atsisuko pasirengusi klausytis.
– Sutikau merginą, – tarė Airisė. – Įsimylėjau.
Airisė pamanė, kad amžinai gerbs Evą už tai, kad mažoji sesutė teištarė:
– Kaip gerai.
Laiškas nuo Evos (neišsiųstas)
Firenzės Sodai
Holivudas
1942 m. vasario 1 d.
Mielas tėti,
Čia viskas labai greitai keičiasi. Persikėlėme į puikų butą, nes Airisė pasirašė sutartį su „MGM“. Ją priėmė ponas Arturas Fridas, užteko vos vienos perklausos sekmadienio vakarą „Derbyje“ (ir dar vienos vėliau studijoje). Neabejojame, kad Airisė bus žvaigždė. Ji turi naują draugę – Rozą Sojer, galbūt esi ją matęs žurnaluose. Visi ją vadina Mieląja Amerikos Roza. Roza moko Airisę dirbti negailint savęs, ir Airisė jau gavo du vaidmenis su žodžiais, vieną Vakaro romane (ji paduoda Robertui Teilorui puodelį kavos) ir vieną filme Kažkas ypatinga. Tame filme jai nieko neliepė keisti, o tai daug reiškia. (Čia merginos keičia savo nosis, vardus, antakius – viską. Vienai merginai teko visur prisikimšti: iš priekio, nugaros, net šonuose. Kitai merginai, su kuria Airisė dirba, teko išsipešioti daugybę plaukų virš kaktos, nes jai liepė pasididinti kaktą.) Airisei didelių pakeitimų nereikia. Jos plaukus padažė truputį raudoniau, o Franciskas Diegas, makiažo meistras, jau beveik tapęs draugu, liepė dažytis jai rausvai oranžiniais, o ne raudonai mėlynais lūpdažiais, nes šie skirti tikroms brunetėms (tokioms kaip aš, pasak jo).
4. Mano dangaus žydrynė
Roza ištepė Airisę losjonu nuo įdegio. Ji prisimerkė prieš saulę ir patepė kiekvieną kojos pirštelį, sukamaisiais judesiais du kartus patepė kulkšnis, o tada aukštyn ir žemyn perbraukė blauzdas. Glostė vidines šlaunų puses iki pat balto maudymosi kostiumėlio krašto. Rozos nuomone, jis nuostabiai tiko Airisei. Apsivilkusi tą kostiumėlį, ji krito į akis tarsi deimantas, o nuo kremo jos šviesi oda ir plonyčiai šviesūs plaukeliai suspindo blyškiu auksu. Roza visada pastebėdavo kiekvienos moters geriausias ir gražiausias kūno vietas, nurodydavo jas ir patardavo, kaip atrodyti dar gražiau. Studijoje kartais puošdavo vos pažįstamas merginas nuo skrybėlės iki batelių vien savo malonumui. Vaikystėje ji neturėjo nei lėlių, nei draugių.
Roza ištepliojo kremu Airisei veidą („Žiūrėk, nenusidegink nosies raudonai, nes ponas Fridas mane užmuš.“) ir krūtinę iki kostiumėlio kraštų su vielomis ir pakišo pirštus po pečių dirželiais. Liepė Airisei apsiversti, kad galėtų ištepti nugarą.
– Kaip gera, – tarė Roza.
– Taip.
Airisė garsiai kvėpavo Rozai į ausį. Roza masažavo jai pečius, glostė rankas. Švelniai patempė Airisės pirštus. Rozos niekas nemasažavo, bet ji girdėjo, kaip dvi moterys kalbėjosi apie masažus bufete. Jos sakė, kad Hedė Lamar kasryt masažuojasi limfmazgius, todėl ir atrodo taip nuostabiai. „Nes viską nudrenuoja“, – pasakė viena moteris. Roza norėjo viską nudrenuoti iš Airisės. Brūkštelėjo aliejumi Airisės pakinklius ir praskėtė jai kojas. Visi drenuojami skysčiai patvino ir užplūdo bangelėmis vieną Airisės koją, tada kitą, užliejo stuburą ir vėl nutekėjo į blauzdas. Airisės kojos linko Rozos rankose. Airisė įsikniaubė veidu į paplūdimio paklotą. Roza atsinešė, ką tik sugalvojo: sumuštinių, apelsinų, kietai virtų kiaušinių, gazuotų gėrimų, paplūdimio paklotą ir slidaus auksinio aliejaus Airisės odai. Saulė po truputį jau leidosi, tebekabėjo ryškiai oranžinė virš horizonto, o paplūdimyje dar buvo šilta. Maža mergaitė su kasytėmis, mūvinti vienomis kelnaitėmis, porą kartų persivertė ant rankų bangose, o tada tėvai apgobė ją dideliu rankšluosčiu. Roza ir Airisė stebėjo, kaip trys jų figūrėlės užkopė į stovėjimo aikštelę, o tada paplūdimys liko tuščias.
Roza atsigulė ir atsisegė kostiumėlio petnešas. Airisė tylėjo. Roza nusismaukė kostiumėlį žemiau krūtinės.
– Nieko nėra, – tarė ji. – Pažiūrėk.
Airisė atidžiai apsidairė į visas puses. Po orgijos Airisė sakė Rozai, kad iki to vakaro buvo beveik nemačiusi krūtų ir kad jos jai niekada nerūpėjo. Pasakė, kad kelis kartus matė motinos krūtis,