įteikti man savo kambario raktą?
Jo rudos akys tapo lydyto šokolado spalvos.
– Nieko panašaus. Puota ėjo į pabaigą. Norėjau su tavimi susipažinti artimiau.
Ją apstulbino Aleko įžūlumas. Šarlotei, nors tuo metu jaunai ir naiviai, tai buvo oficialus vakaras ir ji jokiu būdu nebūtų užtraukusi nešlovės seneliui ir visai ambasadai išeidama su nepažįstamu vyru, ypač Aleku Montkalmu, gerai žinomu mergišiumi. Prancūzijoje jis vis dar buvo vienas geidžiamiausių viengungių. Moterims, su kuriomis susitikinėdavo, labai pasisekdavo, jei nepakliūdavo į bulvarinių laikraščių puslapius.
– O tau nešovė į galvą pakviesti mane kavos?
– Nesu iš kantriųjų. – Alekas nutilo, o Šarlotė šiaip ne taip atsispyrė pagundai pažvelgti į tamsias akis, pamąstyti apie jo viliūgišką šypseną ar kilstelėtą kampuotą smakrą. Beliko nosis – tiesi, aristokratiška, šiek tiek išplatėjanti, tarsi gerianti jos aromatą. – Tiesmuka taktika kartais suveikia geriausiai, – pridūrė jis.
– Nori pasakyti, kad žaidimas su raktu tau pavyksta? – Nuoširdžiai stebėtis Šarlotei nesisekė. Turbūt daugybė moterų atiduotų viską, kad tik atsidurtų Aleko Montkalmo lovoje. Bet Šarlotė nėra viena iš jų. Ir niekada nebus.
Gudri Aleko šypsena patvirtino jos nuogąstavimus. Staiga, regis, žaidimas jam nusibodo. Jis išsitiesė, o veidas tapo dalykiškas.
– Panele Hadson, kadangi sesers nėra, gal aš galėčiau kuo nors pasitarnauti?
Šarlotė iš karto prisiminė, ko atvykusi. Ji suvokė padariusi didžiulę klaidą su juo ginčydamasi. Prisivertusi nusiraminti, atsiriboti nuo emocijų, kurias jai žadino Alekas, ji susitelkė į atvykimo tikslą.
– Kada Renė žada grįžti? – dar kartą pamėgino laimę ji.
– Antradienio rytą. Ją iškvietė Intérêt į fotosesiją Maltoje.
Šarlotė žinojo, kad madų žurnalas Intérêt priklauso Montkalmų korporacijai, o Renė – vyriausioji redaktorė. Antradienį bus per vėlu. Džekas jau šį savaitgalį turi žinoti, ar galės siųsti į pilį vyriausiąjį filmo vietos parinkėją. Pagrindinis fotografavimas turėjo prasidėti vasaros pabaigoje, taigi jie ir taip atsilieka nuo grafiko.
Šarlotė svarstė, ar nenuskridus į Maltą ir ten nepasikalbėjus su Renė. Tačiau suprato, kad vyriausiąją redaktorę žurnalas kviečiasi tik kritiniu atveju. O ji visai nenorėjo užklupti Renė įtemptu metu. Tai nepagelbėtų jos tikslui ir nebūtų teisinga taip elgtis su drauge.
Beliko Alekas. Ji taip vylėsi, kad nereikės kreiptis į jį asmeniškai. Tačiau pasirinkimo nebuvo.
Sukaupusi visą drąsą ji giliai įkvėpė.
– Norėčiau kai ką su tavimi aptarti.
Aleko akys iš karto žybtelėjo, o lūpas iškreipė viltinga šypsena.
Šarlotei prireikė suimti save į rankas, kad atsispirtų spontaniškai kūno reakcijai. Ne veltui moterys iš Milano ir Prahos šokių aikštelėse priimdavo iš jo kambario raktus. Šis vyras gundė tarsi pati nuodėmė.
– Entre, – palikdamas siaurą tarpą tarp savęs ir durų, rankos mostu pakvietė jis.
Šarlotė sudvejojo, bet galiausiai kvietimą priėmė ir prasibrovė pro jį vidun, jausdama, kaip dilgtelėjo petys, užkliudęs jo krūtinę.
– Vakarienė šiandien įprasta, – pranešė jis. – La pissaladière3. Ir atnešiu iš rūsio butelį 1996-ųjų Montkalmų Maison Inouï.
– Tai ne vyno ir vakarienės vertas pokalbis, – perspėjo ji, atsisukdama veidu į Aleką. Stambioji artilerija iš šeimos vyninės neįvilios jos į lovą.
– Esi Provanse, – uždarydamas duris švelniai paprieštaravo Alekas. – Visi pokalbiai čia verti vyno ir vakarienės.
Stengdamasi prisitaikyti prie apšvietimo Šarlotė sumirksėjo.
– Tai verslas.
– Suprantu. – Bet jo išraiška nepakito.
– Ar tikrai?
– Absolument.
Ji juo netikėjo nė per nago juodymą. Tačiau neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti vakarienės. Džekui šios vietos reikėjo. Jis pasikliovė seserimi. Šios progos ji nepraleis.
Alekui pasitaikė dar viena proga.
Praėjus trejiems ilgiems metams seksuali moteris, kuria jis žavėjosi iš kitos šokių aikštelės pusės, dabar buvo jo virtuvėje ir atrodė dar seksualiau. Jeigu būtų žinojęs, kad Renė draugė Šarlotė ir Ottobrate puotos Šarlotė – vienas ir tas pats asmuo, įvykius būtų gerokai paspartinęs. Tačiau kantrybė – geras dalykas. Laukimas išėjo į naudą.
Dabar, žiūrėdamas į mėlynas, krištolo tyrumo akis, tamsias blakstienas, putlias lūpas ir porceliano lygumo odą, jis džiaugės, kad teko laukti. Jos ilgą grakštų kaklą puošė mažytis mėnulio formos pakabutis iš deimanto ir aukso, išduodantis ne tiek ekstravaganciją, kiek gerą skonį.
Sijonas gulė glaudžiai tarsi pirštinė ir išryškino liemens linijas, klubų linkį ir ilgas lieknas, bet tvirtas kojas, apautas seksualiais aukštakulniais.
Terakotinėmis plytelėmis išklotoje virtuvėje Alekas ant baro stalo atkimšo butelį Maison Inouï. Tai jo šeimos prekės ženklas, geriausias iš vynų, saugojamų ypatingoms progoms.
Alekas kilstelėjo ranką ir nuo viršuje įtaisyto rėmo nuėmė dvi dideles krištolines vyno taures.
Iš pradžių smalsiai dairiusis Šarlotė dabar jau nebe tokia užtikrinta stovėjo vidury didžiulės virtuvės.
Alekas linktelėjo į vieną iš aukštų kitapus baro stalo stovinčių kėdžių žema atkalte.
– Sėskis.
Šiek tiek sudvejojusi ji galiausiai gracingai užsliuogė ant oda trauktos kėdės ir pasidėjo savo miniatiūrinę rankinę ant baro stalo kraštelio.
– Ačiū, – pabrėžtinai oficialiai padėkojo ji, Alekui pastačius priešais ją taurę.
Jis atminė tą intriguojančią išraišką, formalumo skydą, po kuriuo neabejotinai turėjo slypėti ugninga maištininkė, kurios liepsnai į paviršių veikiausiai neleido prasiveržti padorumo paisymas. Savo teorijos teisumu Alekas mėgino įsitikinti dar Romoje, bet Šarlotės senelis, akylusis ambasadorius, jo užmačias be ceremonijų nutraukė.
Tąkart nusivylimo jausmo jis nusikratė filosofiškai. Moterys ateina, moterys išeina. Kartais pavyksta. Kartais ne.
Kilstelėjęs taurę Alekas lengvai pasukiojo joje esantį šlakelį vyno ir iš lėto ragaudamas panardino liežuvį į sodrų ir saldų vynuogių skonį.
Kartais suteikiama dar viena galimybė.
Vynas buvo tobulas ir Alekas pripildė abi taures.
Šarlotė paragavo gėrimo ir jos akys išsiplėtė.
– Skanus, – pagarbiai pripažino ji.
– Iš mūsų Bordo vynuogynų.
– Įspūdinga.
Jos reakcija privertė Aleką iš pasitenkinimo nusišypsoti.
– Ne taip įspūdinga, – ištęsė ji.
– Tai tebuvo pasididžiavimo meistriškumu išraiška, – pasakė jis.
– Prisipažįstu klydusi. – Tačiau Šarlotės jūros bangų spalvos akys išdavė ją žinant, jog tai tebuvo geismas.
Iš