kepti patiekalus krosnyje dar būdami vystykluose.
– Pats daraisi sau valgį? – vis dar negalėjo patikėti ji.
– Kartais. – Jis linktelėjo į Šarlotės taurę. – Mėgaukis. Atsipalaiduok. Papasakok, apie ką ketinai pasikalbėti.
Pasiūlymas Šarlotę, regis, prablaivė ir ji iš lėto gurkštelėjo vyno.
Delsdama.
Susidomėjusi.
– Tai nepaprastai kokybiškas vynas, – tarė ji.
– Aplodismentai jūsų geram skoniu, madmuazele, – nuoširdžiai pagyrė Alekas. Jis ištraukė sunkią keptuvę ir apšlakstė jos dugną alyvuogių aliejumi.
– Seniai čia gyveni? – paklausė Šarlotė. Jos akys buvo nukreiptos į taurę, o smilius ir nykštys glostė kojelę.
Alekas kurį laiką stebėjo jos judesį.
– Aš čia gimiau.
– Provanse ar pilyje?
– Kastro5 ligoninėje.
– Ak. – Šarlotė linktelėjo ir nutilo.
– Ar to norėjai manęs paklausti?
– Ne visai. – Ji baltais dantimis prikando apatinę lūpą. – Mano šeima Amerikoje… Hadsonai. Kuria filmus.
– Ką tu sakai, – ištęsė Alekas. Tik visiškas neišmanėlis galėjo nežinoti Hadsonų filmų. Studija garsėjo gausiais apdovanojimais, maudėsi šlovės spinduliuose ir galėjo pasigirti padėjusi padaryti karjerą beveik pusei žymių Holivudo aktorių.
– Nebuvau tikra, ar žinai, – tarsi gindamasi pasakė Šarlotė. – Jie garsūs Amerikoje, bet…
– Esi pernelyg kukli.
– Aš su jų verslu visai nesusijusi. – Ji staigiu rankos judesiu atmetė atgal plakus, o akimis vis dar tyrinėjo burgundišką vyną. – Jie kuria naują filmą.
– Tik vieną?
Aleko žodžiai pagaliau privertė Šarlotę pakelti akis.
– Šis ypatingas.
– Suprantu.
– Aš ne… – Ji apsidairė po erdvę virtuvę.
Alekas nuleido kapojimo peilį.
– Ar taip atidėliodama jautiesi geriau?
– Aš ne… – Sutikusi Aleko žvilgsnį ji atsiduso. – Aš tikrai tikėjausi pasikalbėti su Renė.
– Apgailestauju.
– Ne tiek, kiek aš. – Paskui ji nežymiai papurtė galvą. – Nenorėjau, kad taip nuskambėtų.
Jeigu jos veido išraiška nebūtų buvusi tokia rimta, Alekas veikiausiai būtų susijuokęs.
– Gal tai koks nors moteriškas reikalas?
– Ne.
– Gal tave paliko vaikinas? – Tai nebūtų taip jau blogai. Šarlotė galėtų gyventi pilyje tol, kol atsigautų nuo emocinio šoko. O Alekas būtų nuolat šalia, pasiruošęs išklausyti, leisti jai išsiverkti ant savo peties ir padaryti visa kita, ko prireiktų.
– Ne, – atsakė ji. – Ne šitai.
Gaila.
– Ar man pavyktų atspėti?
Šyptelėjusi puse lūpų ji papurtė galvą.
Alekas vėl paėmė peilį ir nukirto svogūno stiebą.
– Tai gal eikime prie reikalo?
– Tu nepalengvini man užduoties.
Jis vėl trinktelėjo peiliu.
– Tikrai ne todėl, kad per mažai stengiuosi.
Šarlotė suspaudė lūpas ir nusvarino pečius.
– Na gerai, įžanga ir taip per ilga.
Alekas nusiplovė rankas kvadratinėje, viduryje virtuvės įtaisytoje kriauklėje.
– Tu, – aiškiai tardamas žodžius pradėjo jis, – esi nepakenčiama.
– Puiku. – Šarlotė sunėrė ant baro stalo rankas. – Tai štai. Hadsonai norėtų kurti filmą šioje pilyje. – Ji nutilo laukti atsakymo.
Alekas sustingo.
Gal ji juokauja?
O gal išsikraustė iš proto?
Metų metus jis vengė žiniasklaidos, žūtbūt stengdamasis išsikovoti bent kruopelę privatumo. O dabar įsileis filmavimo komandą, kameras, aktorius ir visą Holivudo gaują, kuri savaičių savaites neduotų ramybės?
Alekas susėmė peilio ašmenimis smulkiai supjaustytą svogūną ir vienu krestelėjimu sumetė į įkaitintą alyvuogių aliejų. Svogūnai sučirškė ir suspragsėjo paskleisdami palubėje garų debesį.
– Ne, – kategoriškai pasakė jis. Greičiau jau pragaras virs rojumi.
Na ką gi, pasipriešinimo Šarlotė tikėjosi. Iš karto sutikti Alekas neketino. O kas gi sutiktų? Tai reiškė nepatogumus ir normalaus gyvenimo ritmo sutrikdymą. Ji suprato.
– Tai mano senelių meilės istorija, – pradėjo Šarlotė, mėgindama pabrėžti filmo svarbą. – Jie susitiko karo metais. Okupuotoje Prancūzijoje. – Alekas netarė nė žodžio. – Kurti šį filmą bus sutelktos visos Hadsonų filmai pajėgos. – Kokybe jis pranoks bet kokį panašaus masto projektą.
Alekas pakėlė mentelę ir pamaišė spragsinčius svogūnus.
– Mano senelė buvo kabareto atlikėja, jie susituokė vokiečių panosėje.
Alekas pakėlė akis.
– Ir kokią tai turi reikšmę man?
– Scenarijaus autorė – Sisi Kesidi. Filmas neabejotinai pretenduos į geriausio scenarijaus…
– Tarsi man rūpėtų scenarijus.
– Tai gal problema – pinigai? – pamėgino laimę Šarlotė. – Nepatogumai tau bus kompensuoti. Išvykdama filmavimo komanda viską sutvarkytų. Tu net…
– Aš tiesiog nenoriu paversti savo namų filmo veiksmo vieta.
– Visų tavo namų jiems nereikėtų. – Šarlotė karštligiškai ieškojo svarių argumentų. – Neprivalėsi išvykti iš pilies. – Džekas man atsiuntė scenarijaus schemą. Filmui reikės virtuvės, didžiosios menės, vienos bibliotekos ir poros miegamųjų. Žinoma, ir sodo. Gal dar verandos vienai scenai.
– Ir viskas? – ištęsė Alekas, sarkastišku tonu gerokai sumenkindamas Šarlotės pasitikėjimą savimi.
– Esu beveik tikra, kad tai viskas, – kaip galima ramiau atsakė ji.
– Jiems nereikėtų mano darbo kambario? Ar mano vonios kambario? – tęsė jis vis labiau keldamas balsą. – O gal jie norėtų žvilgtelėti į…
– Galėtum uždrausti įeiti į kai kurias patalpas, – paskubėjo įsiterpti Šarlotė. – Filmavimo metu netgi galėtum pagyventi kurioje nors kitoje savo rezidencijoje.
Aleko žvilgsnis aptemo ir jis sumosavo mentele lyg ginklu.
– Kad gauja Holivudo chuliganų galėtų nevaržomai siautėti mano namuose?
– Jie nėra kokie nors gangsteriai. – Žinoma, kai kurios žvaigždės garsėjo nedovanotinu elgesiu, bet Hadson Picturse prodiuseriai – tikri profesionalai. O Renė – Šarlotės draugė.