stabtelėjo ir pridūrė: «Aleksejus».
«Kirillas Černychas», – prisistatė Černychas.
– Ar jūsų tiek mažai? – Negalėjau nepaklausti Pavlinos.
– Taip išeina, – išskėtė rankas Martynokas. – Mums nereikia visos kariuomenės. Mes turime savo karą. Pagal specialias taisykles.
– Ar jums buvo paaiškinta jūsų užduotis? – Maharinas paklausė Pavlinos.
– Taip, – trumpai atsakė mergina.
– Ar tu nebijai? – paklausė Macharinas.
– Ir tu? – atsakydamas paklausė Pavlina, ir tai buvo taip netikėta, kad Mazharinas net nerado, ką atsakyti, o Martynokas linksmai prunkštelėjo: jei žinotum, sako, mūsų žmonės, aš nieko neįtraukčiau į tokį reikalą!
«Štai tau ginklas», – pasakė Maharinas, paduodamas ginklą Pavlinai. – Paslėpk jį rankinėje. Žinoma, greičiausiai jums to neprireiks, bet jūs negalite be jo gyventi. Visko gali nutikti. Dabar nusivilk apsiaustą.
– Kam? – nesuprato mergina.
«Mes įvertinsime, kaip tu apsirengęs», – paaiškino Maharinas. – Mūsų versle kiekviena smulkmena yra svarbi. Jūs pats galbūt neatkreipėte į tai dėmesio, bet iš išorės tai visada labiau pastebima.
Pavlina nusivilko apsiaustą, stabtelėjo ir padavė Semjonui.
«Atrodo, viskas teisinga», – pasakė Maharinas, trumpai žvilgtelėdamas į Pavliną. – Suknelė, batai, lūpų dažai… Svarbiausia, kad atrodytum kaip lenkė. Į lengvabūdišką polką», – patikslino jis. – Ar moki lenkiškai?
– Ne.
– Tada, kai įeini į restoraną, tylėk. Ir jei tau reikia ką nors pasakyti, tai sakyk jam į ausį», – linktelėjo Mazharinas Semjono link. – Ir taip – juoktis, šaudyti į akis, apsimesti. Ar gali apsimesti miela?
– Ne, – suglumusi pasakė Pavlina. – Kaip tai?
– Ech! – susierzinęs tarė Maharinas. – Gerai… Dar yra laiko iki operacijos pradžios – Semjonas tave pamokys. Semjonai, ar supratai užduotį?
– Kodėl gi ne! – linksmai atsiliepė Martynokas. – Aš tikrai tave išmokysiu!
– Beje, – tarė Maharinas, atsisukęs į Pavliną. – Turime tradiciją vienas kitą vadinti «tu». Nepriklausomai nuo rangų ir titulų. Ar neprieštaraujate, jei pradėsime vadinti jus vardu? O jūs – mes?
«Aš neprieštarauju», – šiek tiek nustebusi atsakė Pavlina ir pažvelgė į Martinoką.
– Taip, taip, – patvirtino Semjonas. – Teisingai – tradicija. Tačiau tradicijų laužyti negalima. Tai yra blogas ženklas. Dabar, jei, tarkime, vienas kitą vadinsime «tu», mūsų operacija žlugs. Pasirodys, kad nesiseka. Aš tau sakau tiksliai. Įrodyta praktika.
Kol jie juokavo ir taip susipažįsta, Kirilas Černychas kažkur išėjo. Netrukus jis grįžo, bet jau ne karine uniforma, o dėvėtais civiliais drabužiais.
– Na, ar aš atrodau kaip lenkas amatininkas? – vienu metu paklausė visos kompanijos.
– Apsisuk, sūnau! – pasakė Semjonas ir vertinančiu žvilgsniu pažvelgė į Kirilą. – Na, panašu. Pavlina, ką tu manai?
– Nežinau, – nedvejodama atsakė Pavlina ir klausiamai pažvelgė į Martinoką. – Į lenkų amatininkus įdėmiai nežiūrėjau.
– Nesuprantu, kam to reikia? – spėjo Semjonas. -Paaiškinsiu. Tame restorane, be mus dominančios poros, bus dar vienas šešėlinis personažas – padavėjas. Mūsų vertinimu, jis taip pat yra iš jų įmonės. Ir todėl mes turime jį taip pat stebėti. Taigi Kirilas tuo pasirūpins. Nedera jo stebėti su karininko uniforma, nes tai bus paskutinė pigi oratorija! Taigi nusprendėme laikinai paversti savo Kirilą pabėgusiu lenkų amatininku. Krokuvoje tokių yra daug, todėl, manome, niekas į Kirilą nekreips dėmesio. Na, o šėlstantis žmogus – įprastas dalykas!
– Gerai, – pasakė Kirilas. – Jei taip atrodysiu, tada eisiu. Pažiūrėsiu atidžiau, kas yra kas, pirmyn ir atgal…
– Ar ką nors pamiršai? – paklausė Macharinas.
– Nemanau, – atsakė Černychas. – Butelis degtinės – štai, kišenėje, pistoletai – štai jie.
Jis atidarė savo palto uodegas: po rankomis buvo pistoletai, po vieną iš abiejų pusių.
«Štai, eik», – įspėjo Maharinas Kirilą.
Černychas linktelėjo, užsisegė paltą, užsitraukė kepurę ir išėjo.
– Eisime po pusvalandžio, – pasakė Semjonas, žiūrėdamas į Pavliną. – Palauk, aš dabar…
Jis nuėjo į kitą kambarį ir netrukus grįžo, bet visiškai kitokiu pavidalu. Jis vilkėjo iškilmingo karininko švarką su auksiniais pečių dirželiais, buvo su Raudonosios žvaigždės ordinu ir keturiais medaliais. Bridžai taip pat buvo ne kasdieniai, o tamsiai mėlyni, o chromuoti aulinukai blizgėjo.
«Dabar aš pilnai apsirengęs», – tarė Semjonas, žiūrėdamas į save. – Taigi, vade, leisk man ir Pavlinai pasinerti į nenusakomą husarų šėlsmą!
«Aš leidžiu», – negailestingai nusišypsojo Maharinas.
– Ačiū, – mandagiai nusilenkė Martynokas. «Išvyksime po pusvalandžio». Tuo tarpu išmokime flirtuoti ir smulkinti.
Pavlina nieko neatsakė, tik atsiduso.
«Bet nereikia dūsauti», – pasakė Semjonas. – Neikite į restoraną nepaflirtuodami su panele. Aš žinau, ką sakau! Tai pirmas dalykas. O antrasis – labai lengvas mokslas. Daugumai moterų tai pavyksta iš pirmo karto.
Bet atrodo, kad Pavlina nepriklausė būtent tai daugumai, nes mokslas jai buvo duotas labai sunkiai. Semjoną iš uolumo net skaudėjo, bandydamas išmokyti Pavliną bent kelių tipiškų moteriškų išdaigų ir grimasų. Bet buvo smagu. Visi juokėsi: Semjonas, Mazharinas ir net pati Pavlina.
– Na, manau, kad to užtenka pirmam kartui, – iškvėpė Semjonas. – Laikysime, kad esate ne lengvabūdiška, o rimta lenkė. Ko gero, yra ir tokių… Bet vis tiek rimtos damos, ne, ne, ir šaudykite akimis aplinkui. Jos tokios moteriškos prigimties… Nagi – šaudyk! Vėl! Ir toliau! N-taip… Na, tarkime, kad iš pradžių to užteks…
* * *
Į restoraną jie atvyko pusę šešių. Paėmėme staliuką, nuo kurio aiškiai matėsi įėjimas į restoraną ir atsisėdome. Prie jų priėjo padavėjas.
– Ką pareigūnas ir jo ponios nori įsakyti? – laužyta rusų kalba paklausė padavėjas.
«Viską savo nuožiūra, bet taip, kad būtų aišku, kad ponas karininkas ir jo ponios vaikšto», – atsakė Martynokas. – Gal man reikia pasiaiškinti?
– O ne! – atsakė padavėjas. «Mes padarysime viską dėl džentelmeno karininko ir jo ponios».
– Ar tai padavėjas, kurį turėtume stebėti? – sušnibždėjo Semjonui į ausį Pavlina.
– Velnias žino! – atsakė Martynokas ir nerūpestingai nusišypsojo. – Pažiūrėkime, ar jis toks, ar ne… O tu pakeisi veidą.
– Kaip tai? – nesuprato Pavlina.
– Šypsokis, – atsakė Martynokas. – Galima net juoktis. Ir kuo kvailiau, tuo geriau. Aš tave išmokiau…
«Taip, prisimenu», – atsiduso Pavlina.
– Pirmyn, – padrąsino Semjonas. –