Slapta koncentracijos stovykla. Edgars Auziņš

taip? – Martinokas nepatikėjo. – O iš kur gavai?

      Į tai padavėjas tik paslaptingai nusišypsojo.

      – Eime pasivaikščioti! – sušnibždėjo Semjonas, su šypsena žvelgdamas į Pavliną ir pildamas degtinę į taures.

      – Ar turėčiau jį gerti? – Pavlina su pasibjaurėjimu pažvelgė į degtinę.

      – Būtinai! – šypsena nenuleido nuo Martynkos veido. – Žinoma, ne vienu gurkšniu, o gurkšneliais – kaip ir pridera restorane esančioms mieloms damoms… Atsinešk prie lūpų ir gurkšnok. Kaip šitas. Tačiau raukti antakių nereikia. Ką tu! Apsimesti malonumu!

      Kalbėdamas Semjonas tuo pat metu nepastebimai apsidairė po salę. Lankytojų nebuvo daug. Iš kariuomenės buvo tik jis ir dar vienas lenkų karininkas, taip pat su ponia. Kartkartėmis virš lauko durų kabantis skambutis suskambėjo lankytojams ateidamas ir išeidamas. Martynas visus pastebėjo, įdėmiai apžiūrėjo visus ateinančius ir išeinančius, stengdamasis nieko nepraleisti. Ir kiekvieną kartą mintyse pažymėjo: «Tai ne viskas. Ne, ne tai…»

      Taip praėjo pusvalandis. Dar kartą suskambo skambutis virš durų, į restoraną įėjo nauji klientai – vyras ir moteris. Martynas tyliai spustelėjo liežuvį. Pavlina pasilenkė prie jo ir sušnibždėjo:

      – Štai matai…

      – Suprantu, – pasakė Semjonas. – Gerai, kad pastebėjai. Nesijaudinti. Mes žiūrime.

      Į salę įėjusi moteris išties buvo graži. Bet tai buvo šalta, atstumianti gražuolė. Tam tikra prasme ši moteris buvo panaši į gyvatę. Gyvatė irgi savaip graži. Moteris buvo lanksčios figūros, o jos veidas, kaip atrodė Semjonui, taip pat šiek tiek priminė gyvatę. Jos bendražygis buvo apsirengęs padoriu civiliniu kostiumu, dailiai išlygintais plaukais, visi jo judesiai buvo tikslūs ir neskubūs. «Taip! – tarė sau Martynokas. «Atrodo, tokie jie yra, šie gražūs vaikinai!

      Vyras ir moteris žengė kelis žingsnius ir sustojo salės viduryje. Prie jų iškart priėjo padavėjas – ne tas, kuris aptarnavo Martyną ir Pavliną, o kitas. Vyriškis jam kažką trumpai pasakė, o padavėjas jam taip pat trumpai atsakė. Lėtai pora ėjo toliau, priėjo prie įėjimo šone nepastebimų durų, padavėjas atidarė šias duris, įėjo vyras ir moteris. Padavėjas kažkur dingo, bet labai greitai grįžo su padėklu, ant kurio buvo sukrauti užkandžiai, ir buteliu vyno. Padavėjas įėjo ir uždarė už savęs duris.

      Į salę pro tarnybinį įėjimą įžengė jaunas šviesiaplaukis vyras. Tai buvo Janas Kicakas. Lyg atsitiktinai jis praėjo pro stalą, prie kurio sėdėjo Martinokas ir Pavlina, ir padarė vos pastebimą ženklą. Semjonas užsimerkė ir vėl jas atmerkė. Tai reiškė, kad jis matė jam duotą ženklą ir teisingai jį suprato.

      – Ahh… – tarė Pavlina, žvilgsniu sekdama Janą Kitsaką.

      – Taip, – atsakė Martynokas ir nusišypsojo. – Tu esi protingas. Tai mūsų žmogus. Jis bus tas, kuris stebės tuos… – jis žvilgsniu parodė į atskiro kambario duris, kur dabar buvo įsikūrusi į gyvatę panaši moteris ir jos palydovas. «Ir tai reiškia, kad mes jį apdrausime». Tuo tarpu laukiam…

      Užkandžių ir gėrimų įtartinai porai atnešęs padavėjas iš privataus kambario neišėjo. Atrodytų: kadangi esi eilinis padavėjas, tai susimąstai, ką tu ten taip ilgai veiki? Sutvarkė užkandžius, palinkėjo lankytojams gero apetito – ir tęskite savo tiesiogines pareigas. Tačiau vos įėjęs į kambarį, jis ir toliau ten pasiliko. Žinoma, tai nepraleido Martyno dėmesio. «Pasitarkite, kormoranai! – jis manė. «Tai reiškia, kad jie yra viena įmonė! Atrodo, kad Pavlina galvojo apie tą patį. Ji pastebėjo ir keistą padavėjo elgesį.

      Dar kartą suskambo varpas, o į restoraną įėjo pats Mazharinas, lydimas dviejų ginkluotų kareivių. Dėl to buvo susitarta iš anksto. Mazharinas turėjo pavaizduoti karinio patrulio vadovą. Įėjęs į salę, jis neskubėdamas apsidairė. Padavėjas iškart pribėgo prie jo, bet Maharinas tik mostelėjo ranka ir nuėjo link stalo, prie kurio sėdėjo Martynokas ir Pavlina.

      – Jūsų dokumentai! – tyčia garsiai tarė Maharinas, kreipdamasis į Semjoną.

      – Prašau! – lygiai taip pat garsiai atsakė Martynokas, iš krūtinės kišenės išėmęs dokumentus ir paduodamas Mazharinui.

      Macharinas apsimetė tikrinantis jam duotus dokumentus, o tuo tarpu tyliai žvilgtelėjo į Semjoną.

      – Štai jie, – sušnibždėjo Semjonas, šypsodamasis nerūpestinga šėlotojo šypsena. – Ir padavėjas taip pat su jais. Jie pasitaria.

      – Viskas gerai! – tuo pačiu garsiu balsu pasakė Macharinas, duodamas dokumentus Martynui. – Prašau jūsų, drauge leitenante, nepasilikti vėliau nei paskirtas laikas! Ir dėl to, – parodė jis į degtinės butelį, – taip pat būkite atsargūs. Atminkite, kad esate sovietų karininkas!

      – Aš paklūstau! – pasakė Martinokas.

      Maharinas su kareiviais išėjo iš restorano.

      «Jie bus netoliese», – pasakė Semjonas Pavlinai. – Kitaip niekada nežinai…

      – Aš tai supratau, – atsakė Pavlina ir plonu balsu kikeno. – Na, ar galiu apsimesti?

      – Kaskart vis geriau ir geriau! – padrąsinančiai tarė Martynokas.

       * * *

      Padavėjas iš privataus kambario išėjo lygiai po aštuoniolikos minučių – Martynokas šį faktą pastebėjo ypač atsargiai. O dar po šešiolikos minučių išėjo vyras ir moteris. Jie tylėdami nuėjo link išėjimo iš restorano.

      – Dėmesio! – sušnibždėjo Martinokas.

      – Matau! – lygiai taip pat trumpai atsakė Pavlina.

      Semjonas mostelėjo ranka, pakviesdamas padavėją. Jis pribėgo prie stalo, Semjonas, neskaičiuodamas, įdėjo pinigus į rankas ir kartu su Pavlina taip pat patraukė link išėjimo.

      «Pareigūnas taip greitai išeina…» – pasakė padavėjas.

      «Ką mes galime padaryti?» Semjonas atsiduso. – Ar matėte čia atvykusį karinį patrulį?

      – O taip! – atsakė padavėjas.

      – Jis sugadino visą šventės džiaugsmą, – susierzinęs susiraukė Semjonas. – Velniai atnešė…

      – O taip! – pakartojo padavėjas. – Bet karininkas su savo gražuole ateis pas mus kitą kartą?

      – Tikrai, – atsakė Semjonas.

      Lauke buvo tamsu, bet degė blankūs žibintai, kurie vos sklaidė tamsą. Martynas apsidairė. Jis buvo beveik apleistas. Priešais įėjimą į restoraną, kitoje gatvės pusėje, abejingu žvilgsniu stovėjo vyras, neaiškiai panašus į besižaidusį darbininką.

      – Ahh… – tarė Pavlina.

      – Taip, taip, – patvirtino Semjonas. – Tai mūsų Kirilas. Laukia padavėjo.