neapsieidavo. Pavyzdžiui: kokias problemas galėtų išspręsti tas pats Kaufmanas ir ta paslaptinga gražuolė? Susijęs su intelektu? Taigi gestapas nėra žvalgyba. Gestapas turi savo, dažniausiai vidines, užduotis. Žinoma, gestapas turi ir savo agentus, bet jie pirmiausia orientuoti į įvairiausių vidinių problemų sprendimą. Ir todėl, jei darysime prielaidą, kad graži moteris buvo asmeninis Kaufmano agentas, tada jis išsprendė su ja problemas, greičiausiai vidinio pobūdžio. Logiška? Atrodo logiška.
Jei taip, tada eikime toliau. Matyt, problemos, kurias Kaufmanas išsprendė padedamas savo agento, iš tiesų buvo tokio pobūdžio, kad jų nepavyko išspręsti iš karto. Ilgalaikės užduotys. Ir dabar tai buvo ne tiek spėlionės, kiek faktas. Mat artėjant Raudonajai armijai Kaufmanas dingo iš Krokuvos, bet gražuolė agentė liko. Ji liko nepaisant to, kad bet kurią akimirką ją buvo galima atpažinti ir atskleisti. Tai yra, iš esmės ponia žaidė all-in. Kada jie paprastai patenka į viską? Ir tada, kai nieko daugiau nebelieka. Tai yra, užduotis dar nėra iki galo atlikta, bet ją reikia atlikti bet kokia kaina, nepaisant visų rizikų.
Kita vertus, kas yra all-in žaidimas? Tai trumpalaikis žaidimas. Sužaidėte vieną kartą, žaidėte antrą kartą, o trečią kartą negalėsite ištraukti to paties numerio. Tai, galima sakyti, yra įstatymas. Ir jei taip, vadinasi, ponia ir jos palyda Krokuvoje ilgai neliks. Taigi mums reikia paskubėti. Tai yra, kuo greičiau griebkite damą ir visą jos palydą. Galutinis terminas – kitą sekmadienį.
Žinoma, per tokį trumpą laiką greičiausiai nesurinksite jokių įrodymų. Net ir tariama paieška gali nieko neduoti. Bet jūs taip pat negalite dvejoti. «All-in» žaidimas turi savo taisykles, kurios yra labai trumpalaikės.
Be to, vis dar yra keletas įrodymų. Ši ponia ilgai kalbėjosi su Kaufmanu. Žinoma, jei pasižiūri, tai jos bendravimas su gestapu nėra jos nusikalstamos veiklos įrodymas. Na, tarkime, ji bendravo, o kas? Galbūt jie yra įsimylėję. Kur čia nusikaltimas? Nors tuo pat metu Kaufmanas buvo vienas pagrindinių gestapo pareigūnų Krokuvos okupacijos metais. Tai ta pati liūdnai pagarsėjusi skaudanti vieta, kurią galima paspausti – ir belieka laukti, kaip ponia elgsis. Gal šito užteks. Na, pažiūrėsim.
Bet vis tiek, vis tiek… Kokia tai užduotis, kokia jos esmė? Na, Krokuvoje fašistų nebėra, bet užduotis lieka… O jei tik tai būtų susiję su žvalgyba, viskas būtų aišku ir paaiškinama. Nes Vokietijos žvalgyba, net ir dabartinėmis aplinkybėmis, Krokuvoje taip pat gali turėti savų interesų. Bet gestapas? Ko jis nori išlaisvintoje Krokuvoje?
* * *
Kaip tik tuo metu, kai Mazharinas intensyviai mąstė ir analizavo situaciją su ponia, Semjonas Martynokas atliko visai kitą užduotį. Ši užduotis taip pat buvo susijusi su būsima operacija, tačiau ji buvo kitokia. Netgi galima sakyti, linksmas ir jaudinantis – bent jau pačiam Martynui su savo neramiu ir beatodairiška prigimtimi.
Semjonas Martynokas ieškojo moters, su kuria rytoj vakare turėjo vykti į restoraną «Golden Dove». Byla buvo sunki dėl daugelio priežasčių. Pirmas dalykas – iš principo susirasti tokią moterį. Ir ne šiaip sau moteris, o tokia, kuri būtų protinga, drąsi ir mokėtų elgtis su ginklais, nes – niekada nežinai? Kas žino, kaip viskas gali pasisekti tame prakeiktame «Golden Dove» restorane? Ką daryti, jei kas nors pastebės, kad yra sekamas ir atidengia ugnį? Arba, tarkime, jis puls į tave su peiliu? Viskas galėjo nutikti: jie yra šnipai… Čia praverčia moters drąsa, sumanumas ir gebėjimas šaudyti.
O be to, tokia moteris, anot Martynkos, irgi turėtų būti graži. Semjonas ypatingą reikšmę skyrė moteriškam grožiui. Čia, pasak Martynkos, buvo paslėpta speciali operatyvinė gudrybė. Tarkime, rytoj jis pasirodys restorane su bjauria ponia. Taigi kas iš to išeis? Bus taip, kad visi kiti restorano lankytojai iškart atkreips dėmesį į jį ir ponią ir pradės galvoti: kodėl ši ponia tokia negraži? Kas veža bjaurias moteris į restoranus? Ei, ei, nejaugi šis leitenantas pasirodė restorane su savo bjauriąja mergina kažkokiu slaptu tikslu? Juk visi žino, kad bjaurios ponios egzistuoja tam, kad atliktų tam tikras užduotis ir užduotis. Ir dar – už ką?
Ir visai kas kita, jei ponia su Semjonu yra gražuolė. Žinoma, tokiu atveju visi atkreips į ją dėmesį, tačiau galvos kitaip. Ir todėl niekam neateitų į galvą, kad tokia ponia taip pat budi. Moteriškas grožis yra geriausias ir patikimiausias būdas užsimaskuoti visais šnipinėjimo klausimais!
Tai tiesa, bet kur rasti tokį pavogimą? Ir per trumpiausią įmanomą laiką, nes trečiadienis jau čia, rytoj! O iki trečiadienio damai dar reikia pasiruošti, ją reikia tinkamai instruktuoti, nes net jei ji yra pati gražiausia moteris visoje Krokuvoje, laukianti užduotis yra subtili ir jos tiesiog imtis atsitiktinai neįmanoma!
Ir be viso kito, ponia neturėtų būti nei lenkė, nei vietinė gyventoja, nes kas žino, kuo jie kvėpuoja, šie vietiniai gyventojai? Ne, čia reikia savo ponios, brangioji, sovietinės kilmės. Žinoma, reikalas nėra lengvas, bet, kita vertus, ar tikrai smerševikas turi paprastų dalykų? Visos jo bylos yra sudėtingesnės.
Ieškodamas partnerio būsimai bylai, Semjonas lankėsi ligoninėje, tarp priešlėktuvinių ginkluotųjų ir tarp signalininkų. Ir be konkretaus rezultato. Semjono nuomone, jis neatrado tinkamo kandidato.
Viskas, kaip įprasta tokiuose reikaluose, buvo nulemta atsitiktinai. Kai Semjonas jau buvo arti puls į neviltį, jo dėmesį patraukė pulkas merginų, vilkinčių karinę uniformą, sėdinčių ant suoliuko prie kokio nors oficialaus pastato, o prie įėjimo – sargybinis. Jų buvo penki, o tarp jų buvo vienas… Iš pirmo žvilgsnio į ją Semjonas suprato, kad tai yra ta laimė, kurios jis ieško! Bent jau sprendžiant iš merginos išvaizdos. Be abejo, ji buvo graži mergina. Šviesiai rudais plaukais, griežtomis, jūros žalumo akimis. Ir kitos merginos nepaliaujamai juokėsi ir čiulbėjo, bet ši toli tylėjo. Iš to Semjonas padarė išvadą, kad ji buvo ne lengvabūdiška plepioji, o rimta ir atsakinga mergina, tai yra būtent tai, ko jis iš tikrųjų ir ieškojo. Mergina ant pečių turėjo meistro antpečius, ir tai Semjoną dar labiau įkvėpė: nieko vertas žmogus nebus paaukštintas į meistrą.
Semjonas tapo orus, ištiesino diržą ir kardo diržą, pastūmė skrybėlę į vieną pusę ir priėjo prie merginų. Žinoma, jie pastebėjo jauną garbanotą leitenantą ir tuoj pat pažiūrėjo į jį gudriomis akimis. Visi, išskyrus tą pačią merginą seržantę. Ji vis dar sėdėjo ant paties suoliuko krašto ir nepakeldama žvilgsnio žiūrėjo į plonu ledo gabalėliu padengtą balą, į kurią buvo įšalęs iš kur nežinia išlindęs klevo lapas.
– Labas, drauge leitenante! – draugišku choru su Semjonu pasisveikino merginos. Jiems jis visai nesigėdino ir, žinoma, net negalvojo apie bent kažkokio pavaldumo išlaikymą. – Iš kur pas mus atėjai – tokia graži ir garbanota? Kodėl ten visi tokie gražūs? Na, supažindinsime jus! Mes neprieštaraujame!
Ir merginos juokėsi kartu – visos, išskyrus vieną. Ji tik žvilgtelėjo į Semjoną, ir viskas. Na, ji žiūrėjo ir akis! Tokios akys, kad Semjoną iš karto apėmė nevalingas tėvynės ilgesys – šiltų pajūrio kraštų, kuriuose jis nebuvo daug metų. Kadangi iš pradžių išvyko į aktyviąją tarnybą, o paskui iš karto išvyko į karą, tėvynėje nesilankė. Ir kas žino, ar jis dar kada nors ten bus. Juk tai karas. O kare tu gali mirti.
– Taip, štai ką! – Semjonas žaidė kartu su merginomis. – Kuris iš manęs yra gražus? Taigi, valkata iš tolimų pakraščių… Bet tada visi kiti mano bendražygiai – tie, žinoma… Jie gražūs!
– Na, pristatyk mane! – linksmai šūktelėjo vienas čiulbesys.
«Štai kodėl aš atėjau», – nusišypsojo Semjonas. – Bet aš pastebiu, kad tu čia merdi be vyriško dėmesio.
– Na, mums dar užtenka vyriško dėmesio! – pašaipiai sumurmėjo kita mergina. – Norėtume kažko patikimesnio. Taigi visam gyvenimui!
Semjonas norėjo ką nors atsakyti į šį nepretenzingą mergaitišką pokštą, bet persigalvojo, nes neturėjo laiko