šis lenkas galėjo kalbėti rusiškai. Negalima sakyti, kad tai buvo gerai, bet apskritai tai buvo suprantama. Ir daugelis lenkiškų žodžių taip pat buvo gana suprantami rusų ausiai. Na, gerai, jei taip yra. Jei jūs suprantate savo pašnekovą, o jūsų pašnekovas supranta jus, tada jūs greičiau suprasite, ko jums reikia vienas kitam.
Nors Aleksejui Mazharinui, Kirilui Černychui ir Semjonui Martynko iš lenko nieko nereikėjo. Atvirkščiai, šiam lenkui kažko iš jų reikėjo. O tiksliau ne konkrečiai iš Macharino, Černycho ir Martynoko, o, atrodo, iš visos Raudonosios armijos. Ryte pulko žvalgybos viršininkas pulkininkas leitenantas Rezunovas atėjo pas Mazhariną ir jam pasakė:
– Tada pas mus atėjo kažkoks lenkas. Jis sako, kad yra iš čia, iš Krokuvos. Jis sako, kad nori pranešti keletą svarbių naujienų. Kaip apie šnipus…
– Kokie šnipai? – nesuprato Macharinas.
«Vokiečių kalba, kas dar», – pasakė Rezunovas. – Na, kadangi šnipai yra jūsų specialybė, manau, būtų teisinga, jei aš perduočiau jums šį lenką, taip sakant, iš rankų į rankas. Apskritai, ateik ir pasiimk. Jis čia su manimi. Galbūt jis tikrai nori pasakyti ką nors vertingo…
Mazharinas pasiuntė Semjoną Martynką pas Rezunovą, o jis atvežė paslaptingą lenką. O dabar jie sėdėjo vienas priešais kitą ir žiūrėjo vienas į kitą. Lenkas tampa smerševitu, trys smerševai – lenku. Lenkas buvo jaunas, maždaug dvidešimt penkerių, malonaus, protingo veido ir atviro žvilgsnio.
– Koks tavo vardas? – paklausė Macharinas lenko.
– Janas Kitsakas, – atsakė lenkas.
– Ar tu iš čia? – paklausė Macharinas.
«Taip, Krokuva», – atsakė lenkas. «Visa mano…» jis nutilo, ieškodamas tinkamo žodžio, «mano mama ir mano tatui, mano dėdė ir močiutė – jie visi iš Krokuvos».
«Krokuva yra geras miestas», – sakė Mazharinas. – Na, jis pusiau sunaikintas, bet vis tiek gražus.
– O taip! – pritarė lenkas. – Gera vieta… Ir bus dar gražiau, nes jų čia nebėra. Nemcevas.
– Iš kur tu žinai rusiškai? – paklausė Martynokas.
– O, aš gerai nemoku tavo kalbos! – numojo ranka Janas Kitsakas. – Toks mažas. Sužinojau… Prieš karą Krokuvoje gyveno rusai. Jie pabėgo… pabėgo nuo sovietų valdžios ir apsigyveno Krokuvoje. Pabuvau su jais… buvau draugai. Ir jie mane išmokė kalbos.
Lenkas nutilo ir su tam tikra baime ėmė žiūrėti į smerševičius, tarsi stebėdamasis, ar jis neišsprūdo ką nors nereikalingo.
– Ar norėjai mums ką nors pasakyti? – šypsodamasis paklausė Maharinas.
– Norėjau, – linktelėjo lenkas. – Tau ar ne, aš nežinau. Nesvarbu. Taigi jūs manęs klausiate, vadinasi, klausiate.
«Mes klausomės», – sakė Mazharinas.
– Iš pradžių norėjau paklausti… paklausti: kas jūs, ponai karininkai?
«Mes esame Smersh», – atsakė Mazharinas. – Reiškia «mirtis šnipams». Gaudome vokiečių šnipus ir tuos, kurie jiems padeda.
«Tai gerai», – linktelėjo Janas Kitsakas. «Nes aš norėjau tau pasakyti…» jis trumpam nutilo, rinkdamas mintis. – Norėjau papasakoti apie šnipus. Apie vokiečių šnipus čia, Krokuvoje. Tiksliau apie vieną damą… vieną moterį. Nežinau – gal ji ne šnipas, o tiesiog vokiečių paleistuvė. Žinote, valdant vokiečiams tokių buvo daug. Jaunesni ir gražesni buvo pas karininkus, kiti – su kareiviais. Nenoriu jų teisti… Noriu kalbėti apie ką kita. Nežinau, gal tai tau visai ne tsekave… neįdomu, bet…
– Ne, ne, mums labai įdomu! – Macharinas energingai mostelėjo ranka. – Mes atidžiai klausome! Pasakyk mums!
O Janas Kitsakas pasakė taip. Valdant naciams, jis gyveno Krokuvoje – kur jis galėjo eiti? Čia buvo jo namai, čia gyveno jo tėvai. Gyvenimas buvo sunkus, reikėjo kur nors dirbti, kad nemirtų iš bado, įsidarbino darbininku restorane. Tai buvo vokiečių karininkų restoranas, niekas kitas, galima sakyti, čia nelankė. Žinoma, išskyrus moteris, kurias pareigūnai atsivežė.
Kol kas Janas Kitsakas neskyrė didelio dėmesio nei pareigūnams, nei jų moterims. Jis neturėjo tam laiko ir buvo pavojinga atidžiai žiūrėti į restorano lankytojus, kad ir kas jie būtų.
Tačiau vieną dieną jis vis dėlto atkreipė dėmesį į vieną iš damų. Kodėl? Jis pats nežino kodėl. Taip atsitiko, galima sakyti, savaime. Pirma, ponia buvo labai graži, ir jūs neišvengiamai atkreipiate dėmesį į gražią moterį. Antra, ji visada ateidavo į restoraną su tuo pačiu pareigūnu, o dauguma kitų damų karts nuo karto keisdavo ponus. Taip, būtų gerai su vienu, bet tai buvo ne tik karininkas, jis buvo vienas aukščiausių Krokuvos gestapo laipsnių – Kaufmanas. Galima sakyti, visa Krokuva jį pažinojo, o tie, kurie jo nepažinojo, girdėjo apie jo baisius kruvinus poelgius. Vardas Kaufmanas buvo mirties sinonimas. Ir būtent su šio vyro mirtimi į restoraną atėjo graži moteris. Tik su juo ir su niekuo kitu.
Bet tai nebuvo viskas. Be to, kiekvieną kartą, kai Kaufmanas ir jo bendražygis atsiskirdavo atskirame kambaryje, o jiems būnant niekas nedrįsdavo net prieiti prie to kambario durų. Išskyrus, žinoma, padavėją, bet padavėjas kiekvieną kartą buvo tas pats. Be to, ši gražuolė puikiai kalbėjo vokiškai – Janas kartą visai netyčia išgirdo jos frazės fragmentą, skirtą Kaufmanui. Tai buvo gryna vokiška. Tai reiškia, kad ši moteris greičiausiai buvo vokietė.
Ir tai tęsėsi tol, kol Raudonoji armija priartėjo prie Krokuvos ir iš rytų pradėjo girdėti šūviai. Dauguma nuolatinių restorano lankytojų, įskaitant patį Kaufmaną, akimirksniu dingo. Janas, žinoma, nežino, ar jie dingo iš Krokuvos, bet restorane daugiau jų neatsirado.
Bet ta pati graži moteris išlieka! Ir ji vis tiek atėjo į restoraną, bet su kitu palydovu – kažkokiu civiliais drabužiais apsirengusiu lenku. Ir vis tiek jie užsidarė atskirame kambaryje ir ilgai apie kažką kalbėjo. Tiesa, juos aptarnavo kitas padavėjas. Tas buvęs padavėjas dingo kartu su Kaufmanu ir kitais nuolatiniais restorano lankytojais. Taip, taip, lordo pareigūnai teisingai suprato: restoranas vis dar veikia, neužsidarė, todėl lordo pareigūnai gali bet kada ateiti ir ten bus labai laukiami. Tiesa, moterų restorane nebėra, kaip buvo valdant vokiečiams, bet ponų karininkai gali ateiti į restoraną su savo moterimis.
– Vadinasi, sakai, kad šis Kaufmanas pabėgo, o ta moteris liko? – patikslino Macharinas.
«Taip, taip», – patvirtino Janas Kitsakas. – Ji liko. Ir tai man atrodo keista. nesuprantu…
– Kas čia nesuprantamo? – šyptelėjo Semjonas Martynokas. – Kai slampinėji, meilužėms nelieka laiko. Kas tokiais atvejais su savimi tempiasi gražuoles? Norėčiau, kad galėčiau čia išgyventi… Tai įprastas dalykas!
– O ne! – karštai paprieštaravo Janas Kitsakas. – Ji nebuvo kochanė… meilužė. Ji buvo kažkas kita!
– Kodėl taip manai? – Mašarinas primerkė akis.
«Ji nepanaši į Kohanką», – abejodamas pasakė Janas Kitsakas. – Kohanki – jie visi atrodo vienodai. Nors jie nepanašūs vienas į kitą, vis tiek visi turi tą patį veidą. Manau, lordo pareigūnai supranta, ką noriu pasakyti. Tame restorane mačiau daug moterų… Tačiau ši moteris turi visai kitokį veidą. Visiškai kitoks…
– Kas yra kitas? – paklausė Martynokas.
– Na, dar kažkas… – lenkas bejėgiškai pajudino pirštus. – Jie atrodo kaip šunys. Taip, šunims. Kalbu apie vokiškas kohankas, kitų nemačiau. Kas parašyta ant šuns veido? Paklusnus savo šeimininkui. Paklusnumas… Taip yra su vokietėmis. Tačiau ši moteris turi visiškai kitokį veidą. Ant jo