Rytoj trečiadienis. O ketvirtadienį, anksti ryte, būtinai reikia čia būti. Pasakyk man, kas ir kaip. Tai viskas, ką norėjau pasakyti.
– Gerai, – trumpai pasakė lenkas ir atsistojo ketindamas išeiti.
– Palauk, – sustabdė jį Martinokas. – Tai viskas, bet ne iki galo. Apskritai, taip. Trečiadienį, pusę šešių vakaro, pasirodysiu jūsų nuostabiame restorane. Su manimi bus ponia, prašau į tai atsižvelgti. Būtų malonu, kad tu ir aš ten pasižiūrėtume vienas į kitą. Ne apsikabinti ar pabučiuoti, o pasižiūrėti vienas į kitą. Kad žinotum, jog esu šalia. Ir kad aš taip pat žinočiau, kad esate šalia. Ir taip apsimetame, kad vienas kito nepažįstame. Ir viskas: mes su panele linksminamės, tu skuti bulves. Ir mes visi laukiame, kol ta pati gražuolė pasirodys su savo vaikinu. O tada laukiame, kol jie išeis, ir judame paskui juos. Tai reiškia, kad jūs esate priekyje, aš ir mano ponia esame šiek tiek toliau. Ir tada elgiamės pagal aplinkybes. Dabar viskas galutinai.
«Atėjau į protą», – atsakė Yang, trypčiojo aplinkui ir pridūrė: «Padarysiu viską». Ar galiu eiti dabar?
«Taip», – pasakė Mazharinas. – Ačiū.
«Ir aš jus taip pat pabarsiu», – atsakė Janas Kitsakas.
– Kodėl mes čia? – nustebo iki šiol tylėjęs Černychas.
«Už tikėjimą», – sakė Yang. «Tu manęs nepažinai, bet vis tiek manimi tikėjai».
– Gerai, – mostelėjo ranka Maharinas. – Ten išsiaiškinsime. Beje, kaip vadinasi tas restoranas?
– Auksinis balandis, – atsakė Jangas. – Ir prie vokiečių taip vadinosi, ir dabar. Tik dabar jis turi kitą ženklą. Anksčiau ji buvo vokiečių kalba, o dabar lenkų kalba.
Jis išėjo. Smerševitai kurį laiką tylėjo.
– Ar manote, kad tai jūsų nenuvils? – pagaliau paklausė Martynokas Macharino.
«Manau, kad ne», – atsakė Mazharinas. – Priešingu atveju, kodėl jis pas mus ateitų? Bet atėjo… Ir dar sutiko sekti tą ponią. Taip pat galėčiau nesutikti. Ne, viskas bus gerai. Protingas vaikinas, jaučiu tai savo žarnyne.
«Gal jis protingas», – nesiginčijo Martynokas. – Bet nesvarbu, kodėl tokia rizika? Galėtume patys sekti. Aš už džentelmeną, Kirilas – už panelę. Arba atvirkščiai. Ir viskas būtų normalu.
«Lenkas yra vietinis», – sakė Mazharinas. – Vadinasi, jis geriau pažįsta miestą. Ir tai labai svarbu stebint. Ką daryti, jei ponia tai supras ar tiesiog pajunta uodegą už nugaros ir nori supainioti savo pėdsakus? Ir tai tikrai jus suklaidins. Bet jei gerai pažįstate miestą, pasistenkite ir lengvai jus taip sumušti! Taigi, manau, šiuo atveju galite rizikuoti.
«Na, taip, taip», – sutiko Martynokas, nors buvo aišku, kad šiuo klausimu jis turi kitokią nuomonę. «Ir dabar, kaip suprantu, turime plačiau pakalbėti apie tą įdomią damą», – sakė Martynok. – O apie visus aplinkinius… Ar aš teisingai suprantu?
– Taip, – trumpai atsakė Maharinas.
– Ir tada, – pasakė Martinokas, – leiskite man pradėti pirma. Nes klausiausi mūsų šlovingojo lenko ir sukūriau įdomią koncepciją.
«Išdėstyk savo koncepciją», – nusišypsojo Maharinas.
«Manau, kad taip», – pradėjo Martynok. – Lenkas teisus – ši ponia labai įdomi. Kol nepasirodėme šiame mieste, ji bendravo su vokiečiais. Bendravau labai artimai, galima sakyti, reguliariai.
«Visų akivaizdoje ir tikrai nesislėpdamas», – prie žodžių pridūrė draugas Černychas.
– Būtent, – sutiko Martynokas. – Ir ne tik su kažkokiu niūriu vokiečiu, bet ir su pačiu velniu… koks jo vardas – Kaufmanas! Apie kieno kruvinus darbus po miestą sklido gandai! Gerai, pakalbėjau… Bet kodėl tas pats Kaufmanas bėgo, o ponia liko? A? Tai rizika! Juk vietiniai žmonės šiek tiek atsigaus, susiprotės – taigi jis šakute pakels būtent šią damą! Neįmanoma, kad jis to nepasiėmė, nes taip nutinka visur. Na, ta pati ponia nesupranta jai gresiančių bėdų? Manau, kad jis supranta. Bet vis tiek jis negalvoja apie pasislėpimą ar, tarkime, persidažyti kokia nors mažiau pastebima spalva. Kodėl taip yra? Bet todėl, kad ji čia turi svarbių reikalų. Labai svarbu, kad ji neturėtų laiko slėptis. O gal ji mano, kad ji nupūs ir žmonės jos neprisimins. Bet kad ir kaip būtų, reikalas atrodo labai rimtas! Tai taip rimta, kad ši ponia net nenori maskuotis! Kaip ji susitikinėjo su Kaufmanu, dabar ji susitikinėja su kokiu nors lenku arba su kuo jis iš tikrųjų yra. Toje pačioje vietoje ir tomis pačiomis dienomis. Tai smagioji dalis! Belieka tik išsiaiškinti, kas yra šis paslaptingas dalykas. Nužudyk mane vietoje, bet aš vis dar negaliu patikėti, kad ji eina į šią užkandinę tik pavakarieniauti. Reguliariai, du kartus per savaitę, griežtai devyniolika nulis-nulis. Kaip, žinote, koks nors tarptautinis traukinys maršrutu Odesa–Paryžius! Fu! – ir Semjonas Martynokas pavargęs iškvėpė, baigęs tokią ilgą kalbą.
«Taip, atrodo, kad reikalas gerai žinomas», – pasiūlė Kirilas Černychas. «Ji yra vokiečių šnipė, tai faktas». Anksčiau ji dirbo gestape, dabar ji dirba kitam. Arba vis dar ant jo, bet per trečiąją šalį. Per tą lenką… Jis, vadinasi, duoda jai užduotis, ji jam atsiskaito. Neįmanoma, kad vokiečiai, besitraukdami, nepaliktų čia savo agentų. Taigi ji tokia agentė.
«Gal taip ir yra», – susimąstęs pasakė Macharinas. – O gal kaip nors kitaip. Nes ji elgiasi pernelyg atvirai. Galima sakyti – viskas per akis, nuo galvos iki kojų. Kažkaip ne visai šnipiška…
– Ir labai panašus į šnipą! – nesutiko Martinokas. «Žinote, saugiausia slėptis, kai matote.» Niekas nepagalvos, kad tu slepiasi, vadinasi, niekas į tave nekreips dėmesio. Tai vadinasi… po velnių, pamiršau žodį!
«Tai paradoksas», – pasiūlė Mazharinas.
«Gal tai paradoksas», – sutiko Martynokas. – Dėl paprasto auklėjimo sunkiai prisimenu visokius gudrius žodžius.
– Taip, bet mūsų lenkas vis tiek atkreipė į ją dėmesį! – nenorėdamas pagaliau susitarti su Martynoku, – pasakė Macharinas.
– Na ir kas? – nusijuokė Martinokas. – Ar daug tokių žmonių kaip šis lenkas? Jis buvo vienintelis rastas. O visi kiti praėjo pro šalį. Ne, jei ketinate slėptis, tada slėpkitės matomiausioje vietoje! Niekada neatspėsite! Ši ponia gerai apsigyveno. Atrodo, kad tai aiškiai matoma, bet atrodo, kad tai nematoma.
– Ką darysime dėl šio paradokso? – paklausė Černychas.
«Seksime paskui juos, o sekmadienį paimsime juos visus iš karto», – sakė Mazharinas. – Ir ponia, ir jos kompanionas, ir padavėjas. Manau, kad tai pats teisingiausias sprendimas.
– Kodėl iš karto jų nepaėmus? – paklausė Černychas. – Tarkim rytoj?
– Na, tai paprasta! – susiraukė Macharinas. «Turime žinoti, kur jie gyvena». Siekiant atlikti kratą jų skylėse tuo pačiu metu kaip ir areštas. Kitu atveju įsivaizduokite: mes juos paimsime, bet jie bus užsispyrę ir nenorės pasakyti, kur gyvena. Ir kol jie priešinasi, kažkas, apie kurį nė neįsivaizduojame, įneš į jų namus švarą. Tai yra, jis paslėps viską, kas gali mus sudominti. Ir tada kas? Ir tada turėsime paleisti visą šią trejybę ir net jos atsiprašyti. Taigi mes turėsime įrodymų prieš juos. Bent jau kai kurie, bet vis tiek bus. Paieškų metu, o juo labiau netikėtai paieškų metu, visada galima rasti ką nors įdomaus ir vertingo. Tu žinai.
– Taip, žinoma, – linktelėjo Černychas. – Tai vadinama netikėtumo efektu.
«Kiekviename žmoguje galite rasti kažką gero, jei jį tinkamai ieškote! – paskelbė Semjonas Martynokas. – Liaudies išmintis! Bet čia mano sumaištis, broliai. Jei ketiname samdyti