rusus. Padauginę vyrai kumščiais trankydavo stalą, rodydami, kaip jie pasiilgo savo paliktų šeimų, arba siutinamai išsamiai pasakodavo apie pabėgėlių stovyklų kasdienybę ir alkį, kurį teko kęsti, kol atvyko britai ar amerikiečiai. Negana to, kad istorijos buvo nuobodžios, kartais, kuriam nors vyrui padauginus alkoholio, šiam atgimdavo prisiminimai ir jis imdavo verkti. Mudu su Džeriu tokius verksnius niekindavome iš visos širdies. Kas mums darbo, kodėl suaugusieji liūdi ar ko ilgisi, jeigu jie nemato, ko trokšta vaikai, sėdintys prie to paties stalo?
Tačiau dėdė ir teta buvo nepaprasti svečiai.
Tėvas ėmė vedžioti juos po namus, rodydamas, kaip įrengė kambarius. Teta, ėjusi šalia manęs, švelniai uždėjo man ant peties ranką, o aš nedrįsau į ją pažvelgti, bijodamas, kad ji ją patrauks. Visos moterys kvepėjo pudra, plaukų laku ir kvepalais, tačiau nuo tetos sklido ypatingas kvapas. Jis buvo stiprus, bet nepagaunamas, todėl nenorėjau nuo jos atsitraukti. Ji šiek tiek kvepėjo citrusiniais vaisiais, tarytum būtų važiavusi per apelsinmedžių giraitę atvirame automobilyje, taip pat dūmais, tarytum būtų praleidusi naktį džiazo kavinėje, kur juodaodžiai savo „dūdomis“ skleidžia keistus garsus, nieko nesakančius apie mūsų gyvenimą Kanadoje ar mūsų tėvų gyvenimą Europoje.
Teta nesijuokė iš nevykusių tėvo pokštų ir vaikščiojo po kambarius taip, tarytum panorėjusi pati būtų galėjusi įsigyti tokį namą. Jos klubai lingavo smarkiau negu kanadiečių moterų klubai. Ji buvo pakėlusi savo vualį, kai mus visus bučiavo, bet, prasidėjus namo apžiūrai, vėl jį nuleido. Nedrįsau pažvelgti jai tiesiai į veidą, bet vis tiek vogčiomis žvilgčiojau, ir ji atrodė kur kas jaunesnė negu visos mano iki tol matytos motinos. Teta tikriausiai buvo viena iš tų laimingų moterų, kurios dirba įstaigose. Ji negamino valgio, netvarkė namų ir dirbo ne prie konvejerio, o kokioje nors švarioje vietoje, kur visą dieną sėdėdavo prie rašomojo stalo, atsiliepdavo telefonu ir gaudavo už tai pinigų.
Kai užbaigę ekskursiją nusileidome į pirmąjį aukštą, teta pakėlė savo skrybėlės vualį ir prisegė jį, o aš, paėmęs tėvo degtukus, pridegiau jai pirmąją iš daugelio kitų „Parliament“ cigarečių, kurias ji surūkė mūsų namuose. Tetos apžavai paveikė net Tomą – jis prišliaužė prie jos grindimis ir plekšnojo per koją tol, kol ši nepasisodino jo ant kelių. Tomas pačiupo tinklelį nuo jos skrybėlės ir vėl užtraukė jį jai ant veido. Kaip vaikas prieš Dievą, jis neturėjo jokios baimės, tik spoksojo į tetos veidą, sudėjęs lūpas mažytės „o“ raidės forma.
Džeris nepaliaujamai tauškė tol, kol tėvas liepė jam užsičiaupti. Tada, kaip įprasta, paniuro, bet neilgam, nes irgi buvo jos apžavėtas. Suaugusieji kalbėjo be paliovos ir kartais girdėjau žodžius, pasakytus mūsų kalba, bet su angliška šaknimi, tokius kaip „Zingeris“, „Fordas“ ar „Vestinghauzas“. Kartais tik sėdėjau ir žiūrėjau į dėdę ir tetą, kaip jie gestikuliuoja – ne taip gyvai kaip buvo įprasta mūsų pažįstamiems europiečiams, tačiau tvirtesniais ir labiau pasitikinčiais judesiais, palyginti su vangiu kanadiečių mojavimu plaštakomis. Dėdė iš Amerikos atvežė konjako butelį ir parodė tėvui, kaip padaryti „nikolašką“ – įdėti keletą grūdelių cukraus, ant citrinos užberti kavos, o paskui vienu mauku išgėrus konjaką ja užkąsti.
Kai teta nuėjo į tualetą, palaukiau jos laiptų apačioje, kad galėtume akimirką pabūti vienu du, kai ji sugrįš. Išgirdau, kaip užbaigusi savo reikalus ji bando atidaryti užstrigusias duris.
Akimirksniu atsidūriau laiptų viršuje.
– Durys kartais užstringa, – pasakiau. – Traukdama truputį jas kilstelėkite.
Girdėjau, kaip ji plūkiasi, bandydama išsivaduoti, tačiau durys nepasidavė.
– Atsitraukite, – pasakiau.
Tada pasukau rankeną, kiek galėdamas kilstelėjau duris ir visu svoriu jas stumtelėjau. Kurį laiką jos nepasidavė, bet paskui atsilaisvino iš įtvirtintų rėmų ir iškrito fanera. Durys atsidarė ir aš įskridau į tetos glėbį. Ji pagavo mane abiem rankom, prispaudė prie krūtinės ir ėmė juoktis. Jaučiau vidinį jos kūno alsavimą.
– Mano didvyris, – pasakė ji kvatodama ir atstūmė mane per ištiestos rankos atstumą. – Mano didvyris, – vėl pasakė ji ir nusivedė mane į savo miegamąjį. Paleidusi mano ranką, ji išėmė iš piniginės amerikietišką dolerį ir įdėjo man į delną.
– Tėvas baisiausiai pyks dėl tų durų.
– Niekis, – nuramino truktelėdama pečiais. – Pasakysiu, kad aš jas sulaužiau.
Buvau pasiryžęs dėl jos eiti nors ir į pragarą.
Po pietų dėdė nusivedė mudu su Džeriu į savo automobilį. Sėdėjome jame tiesiai, pasitempę, kad visi vaikai gatvėje matytų, kaip mums pasisekė.
– Kiek jis turi arklio jėgų? – paklausė Džeris.
– Nesu tikras.
– Turėtų būti apie du šimtus. Tik paklausyk, kaip urzgia. Aštuoni cilindrai ar šeši?
– Šeši.
– Kol kas ir tiek neblogai. Tačiau kitą automobilį galėtum pirkti aštuonių cilindrų.
– Šešių užtenka, – pasakiau.
– Užsičiaupk, – nutraukė mane Džeris. – Nematai, kad kalbuosi su dėde?
Kai tik išlipome iš automobilio, dėdė ėmė kalbėti angliškai. Džeris mirktelėjo man, įvertindamas jo kalbinį subtilumą. Viešose vietose kalbėdavome angliškai. Visi kartu nuėjome į parduotuvę „Pas Kresgę“. Įėjęs į parduotuvę, dėdė kurį laiką pastovėjo ant blankių medinių grindų, bandydamas susivokti aplinkoje.
– Eime, berniukai.
Dėdė vedėsi mus tiesiai prie stiklinių dėžučių su saldainiais. Parduotuvė buvo tuščia. Tada jis išsiėmė „Parliament“ cigaretę, prisidegė ją ir vestuviniu žiedu pabarbeno į stiklinę dėžutę. Pasirodė pagyvenusi moteris standžiomis baltomis garbanomis ir pasipūtusi nukaukšėjo į savo darbo vietą už prekystalio. Ji vilkėjo mėlynu chalatu, o jos veidą „puošė“ rūgšti mina, pasibaisėtinai nederanti saldumynų parduotuvėj.
– Ačiū, ponia, – padėkojo dėdė. – Kaip dienelė?
Jos rūstus veidas šiek tiek sušvelnėjo.
– Kojos mane tuoj pribaigs, jeigu norite žinoti tiesą.
– Diena jau baigiasi. Prašome duoti berniukams po svarą saldainių. O jūs išsirinkite, kokius mėgstate.
Atsistojęs už mūsų dėdė luktelėjo, kol priėmėme nelengvą sprendimą, sumokėjo ir lengvai mostelėjęs pirštu atsisveikino su moteriške.
Ji nusišypsojo.
– Kur išmokai kalbėti angliškai? – paklausė Džeris automobilyje. Laikėmės įsitvėrę savo saldainių maišelių, bijodami juos atidaryti – dar niekada nebuvome turėję tiek skanėstų. Dabar mes vėl kalbėjomės savo kalba.
– Kai buvau studentas, mokiausi vokiečių ir prancūzų kalbos, – pasakė mano dėdė, – o kai moki šias dvi kalbas, išmokti anglų kalbos nesunku. Reikia tik sumaišyti vokiškus ir prancūziškus žodžius, įplakti į mišinį šiek tiek absurdo, keistos rašybos ir anglų kalba einasi kaip iš pypkės.
Kai grįžome namo, suaugusieji valgė, rūkė ir gėrė iki pat vėlyvo vakaro. Kai apie devintą sutemo, tėvas ėmė kalbėti vis garsiau ir garsiau, o jo veidas dar labiau įraudo. Jie kalbėjosi apie prieškario laikų politiką, apie besiartinantį Rusijos ir Amerikos karą. Apie pusę dešimtos tėvas pakilo nuo stalo ir išėjo. Motina su dėde ir teta šnekučiavosi toliau. Po valandos tėvas sugrįžo prie stalo, bet nesisėdo. Jis mūvėjo trumpikes ir vilkėjo apatiniais