– marš miegoti! Neleisiu paversti savo namų girtuoklių irštva.
Bijojau dėl tetos. Žinojau, jeigu ji suerzins tėvą, šis ims siautėti dar labiau.
– Tučtuojau grįžk į lovą! – aštriai rėžė dėdė. – Girdėjai, ką pasakiau. Į lovą! Ir kad daugiau nė žodžio negirdėčiau iš tavo juokingos srėbtuvės.
Tėvas susvyravo, tarytum būtų patyręs smūgį.
– Į lovą! – pakartojo dėdė ir tėvas apsisukęs ant kulnų per tamsią virtuvę nukėblino į savo miegamąjį.
Mudu su Džeriu susižvalgėme apimti baimingo susižavėjimo.
Savo naujajame miegamajame abu turėjome atskiras lovas ir norėdami pasikalbėti privalėjome šnabždėtis, nes jeigu tėvas išgirsdavo besišnekant, įsiverždavo į kambarį ir sukeldavo audrą. Kartą jis pričiupo Džerį su žibintuvėliu rankose po antklode skaitant knygą ir pagautas įtūžio sviedė žibintuvėlį per kambarį taip, kad sudaužė dengiamąjį stiklą ir lempą. Džeris pasakė, kad jis kvailys, nes pakeisti lempą pigiau negu baterijas, o dengiamajo stiklo apskritai nereikėjo.
– Jis davė pylos Seniui, – pasakiau aš.
– Jo. Kai kyla stumdymasis, vyresnysis brolis visada laimi.
– O tu sakei, kad jis bus toks pat kaip Senis.
– Ne-e. Senis turbūt buvo įsūnytas, o gal jį augino vilkai, suradę laukuose, kai buvo mažas.
– Norėčiau išvažiuoti kartu su jais.
– Jis turi dvi dukteris. Norėtum gyventi su mergaitėmis?
– Kaip nors įprasčiau.
– Tau patiktų. Galėtum matuotis jų nailonines kojines.
Nors tamsiame kambaryje nieko nemačiau, sviedžiau į jo pusę pagalvę.
– Puiku. Dabar turiu dvi pagalves, – nusišaipė Džeris.
Gulėdami tamsoje mudu girdėjome juos besikalbant valgomajame. Tėvas gretimame kambaryje garsiai ir nutrūkstamai knarkė, kartkartėmis kažką sumurmėdamas per miegus, tarytum būtų žinojęs, kad apie jį kalba.
Džeris pakirdo pirmas, įėjęs į virtuvę užklupau jį beplaunantį nuo lūpų „Napoleono“ torto trupinius.
– Ar pakvaišai? Juk reikės priimti Komuniją.
– Užsičiaupk.
Jis nusiplovė trupinius nuo veido kaip tik tuo laiku, kai tėvas įėjo į virtuvę. Jo plaukai stirksojo kuokštais, akys buvo apsiblaususios, jis vis dar vilkėjo trumpikėmis ir apatiniais marškinėliais. Tėvas mums linktelėjo, nusiprausė veidą, palygino ranka plaukus ir patraukė laiptų link.
– Tėti, – perspėjo Džeris, – prieš eidamas bent jau apsivilktum.
– Jie šeimos nariai, – atsakė tėvas. – Koks jiems skirtumas?
Jis sunkiai, tarytum Frankenšteino pabaisa, užkopė aukštyn. Girdėjome, kaip jis stabtelėjo ir sustojo tarpdury be durų.
– Ei, ar yra kas gyvas?
Atsistoję laiptų apačioje mudu su Džeriu viską girdėjome. Viršutiniame aukšte beveik nebuvo baldų, todėl garsas atsimušdavo į tuščias sienas. Girdėjome, kaip sugirgždėjo spyruoklės, kai tėvas atsisėdo ant lovos krašto.
– Kiek valandų? – paklausė dėdė.
– Pusė aštuonių, – pasakė teta.
– Maniau, kad jis iš to bus išaugęs.
– Jis niekada nesikeičia, kad ir kokiame žemyne gyventų.
– Gana filosofuoti, – suriaumojo tėvas. – Kelkitės ir renkitės. Devintą turime būti bažnyčioje.
– Kodėl einate į ankstyvas mišias? – nusistebėjo teta.
– Nes mums reikia priimti Komuniją, ir aš išalkstu, jeigu einame vėliau.
– Jeigu jau taip nori, nueisiu į mišias, – bandė išsisukti dėdė, – bet Komunijos nepriimsiu.
– Privalai, – nenusileido tėvas. – Pagalvok apie tuos du berniukus apačioje. Tu jiems patinki. Jie žavisi tavimi ir jeigu tu nepriimsi Komunijos, jie dėl tavo kaltės degs pragare.
– Liaukis kvailioti su tais savo prietarais. Kalbi kaip žmogus iš praėjusio šimtmečio.
– Nesiginčysiu su tavim, – pasakė tėvas. – Sekmadieniais nesiginčiju. Tik padaryk taip, kaip prašau, dėl berniukų.
Kai tėvas ėmė leistis žemyn, mudu su Džeriu pasišalinome. Jis be garso švilpiniavo sausa burna.
O kokios kankinančios katalikų pagirios sekmadienio rytą prieš Komuniją. Tėvas net burnos nesusivilgė, nors aš įtariau, kad teta ir dėdė, užsidarę vonioje, gėrė iš čiaupo į valias.
Mudu su Džeriu buvome įpratę prie suaugusiųjų pagirių. Mums jos buvo tapusios beveik kasdienybe, nes visi tėvo draugai gėrė taip pat kaip ir jis – iki užsimiršimo, kol iki paskutinio lašo neištuštindavo visų butelių ant stalo. Ilgainiui supratome, kad rytais, ypač sekmadienio rytais, geriau jų vengti. Motina tvirtino, kad aspirinas ir vanduo – ne maistas, bet tėvas tuo netikėjo.
Nišoje tarp durų ir laiptų apačios dėdė sąmokslininkiškai mums sušnabždėjo:
– Pažadėkite padaryti vieną dalyką, kai užaugsite.
– Ką tik norite, – patikino Džeris.
– Pažadėkite, kad perskaitysite Volterą.
Jis stabtelėjo susirūpinusia veido išraiška, tarytum būtų pasakęs per daug.
– Bet pažadėkite ir dar vieną dalyką. Skaitykite jį tik tada, kai sulauksite dvidešimt vienerių.
Tą sekmadienio rytą tėvas buvo nusiteikęs neįprastai pakiliai. Jautėsi taip, tarytum į tikėjimą būtų atvertęs du laukinius, ir kai jiedu su dėde stovėjo eilėje prie Komunijos, švelniai uždėjo ranką broliui ant peties. Atidžiai stebėjau, ar ostija neiššoks iš ateisto dėdės burnos, bet ji šmurkštelėjo jam pro lūpas kaip ir visiems kitiems.
Praėjusį vakarą motina įsigudrino paslėpti pusę butelio, tad kai grįžome po mišių ir sėdome pusryčiauti, alkoholio dozė vėl pakėlė jiems ūpą. Norėjau, kad jie sėdėtų prie stalo, kol sukaupsiu drąsą. Kai dėdė su teta ėmė ruoštis išvažiuoti, mudu su Džeriu pasisiūlėme nunešti jų krepšius į automobilio bagažinę. Dėdė padavė mums jos raktus. Papasakojau Džeriui apie savo planus. Kai tik juos išdėsčiau, jis visas išraudo.
– Aš irgi važiuoju, – pasakė Džeris.
– Tu negali. Kas uždarys bagažinę?
– Tada aš važiuosiu vietoj tavęs. Aš vyresnis.
– Aš pirmas tai sugalvojau.
– Man nerūpi. Senis pasius ir išlies pyktį ant to, kuris liks.
Palikau bagažinę atidarytą ir grįžau į namą. Džeris atbėgo paskui.
– Negali taip pasielgti. Tik aš prisigalvoju tokių šunybių. Tu gi pas mus gerutis.
– Arba tu uždarysi bagažinę, arba aš susirasiu virvę ir pats ją uždarysiu.
– Ir kaip manai, kas bus, jeigu tau pavyks? Jis tiesiog grąžins tave atgal.
– Bent jau pamatysiu Ameriką. Galbūt jie leis man pasilikti.
– O kas, jeigu tu mirsi bagažinėje?
– Kodėl turėčiau mirti?
– Jeigu