Pirkiniai išsimokėtinai. Antanas Šileika

susirado darbą pakuoti sausainius kepykloje, bet tam jai teko pameluoti apie savo išsilavinimą. Pasakė, kad mokėsi aukštojoje mokykloje ir jos nebaigė, nes buvo pašalinta.

      – Per tris savaites neuždirbai nė cento, – priminė motina.

      Ji stovėjo abiem rankoms įsirėmusi į klubus ir palinkusi prie tėvo, tarytum medkirtys prie pasirinkto kirsti kamieno.

      – Namų statyboje darbų tai padaugėja, tai sumažėja. Juk pati žinai. Atsigriebsiu iš kito užsakymo.

      – Tačiau maisto ir drabužių reikia visada. Negaliu leisti berniukų į mokyklą be pavasarinių švarkelių.

      – Matai? Tapai mados verge! Tu pasirengusi sugriauti šeimą, kad praturtintum kokį nors gobšuolį dizainerį! Jeigu nešvaistytum pinigų, išsiversti būtų lengviau.

      – Ir kurgi aš švaistau pinigus?

      – Tu vedei vaikus pas dantų gydytoją.

      – Jiems skaudėjo dantys.

      – Tai reikėjo duoti vaikams butelį karšto vandens arba pasakyti man. Pririšai prie danties virvelę, pritvirtinai prie durų rankenos, truktelėjai – ir penki doleriai sutaupyti.

      – Tai sakai pinigų mums nereikia? Teisingai supratau?

      – Sakau, kad uždirbu pakankamai gyvenimui. Aš vykdau savo pareigas. O tu – motina. Turėtum rūpintis savo pareigomis.

      – Neatsakei į mano klausimą.

      – Kokį klausimą?

      – Sakai, kad mums nereikia pinigų?

      – Teisingai.

      – Tada eisiu dirbti, bet pinigus pasiliksiu sau.

      – Jau pirmadienį būsi išleidusi savaitės uždarbį, o antradienį skolinsiesi pinigų iš manęs. Šiaip ar taip, kas prižiūrės Tomą?

      – Makvitai prižiūrės jį už dešimt dolerių per savaitę.

      – O! Jau leidi pinigus, kurių dar neuždirbai.

      Rytą ji mums paserviruodavo stalą, o pusryčius palikdavo orkaitėje, kad neatauštų. Kai grįždavome namo pietų, tėvas, kuriam vis nesisekė susirasti darbo, dažnai jau būdavo iškepęs maltos jautienos su bulvėmis. Kartais jis pakepindavo Bolonės dešros, papjaustęs griežinėliais; kai griežinėliai išsipūsdavo, jis juos apversdavo, o įdubimus užpildydavo plaktais kiaušiniais.

      – Ko išmokote šįryt? – paklausė jis kartą.

      – Nieko.

      – Puiku, saugosiu savo įrankius, kad jie būtų tinkami dirbti. Kai jus už kvailumą išmes iš mokyklos, galėsite keltis šeštą valandą su manim ir iki sutemų plūktis su rąstais ir lentomis. Būsime komanda. Statysime namus trise.

      Kai pusę šešių namo grįždavo motina, Džeris, Tomas ir aš puldavome prie jos, ištraukdavome iš rankų rankinę, norėdami pažiūrėti, ar ji nebus parnešusi namo sulūžusių sausainių. Kartą, vos įžengusi pro duris, net nenusivilkusi palto, ji ėmė komanduoti:

      – Deivai, padenk stalą. Džeri, nuskusk bulvių.

      Tėvas laukė rūsyje, kol pašaukėme jį vakarieniauti.

      – Kaip čia išeina, kad visada valgome keptą maistą? – paklausė tėvas.

      – Nes tik iškepti ką nors ir spėju, kai grįžtu iš darbo.

      – Šit kaip! Visa šeima turi kentėti dėl to, kad tu nori kažką nusipirkti pas skudurininką miesto centre.

      – Kodėl tu nepradedi ko nors gaminti, kol manęs nėra?

      – Gaminti maistą – motinos pareiga.

      – Berniukai, nesakau, kad turite gaminti, kai aš namie. Tačiau noriu, kad nuo šiol iki mano sugrįžimo padengtumėte stalą ir priskustumėte bulvių. O tu – ji pasisuko į tėvą – kai nedirbi, gali iškepti mėsos. Tiesiog įdėk ją į kepimo kaistuvą, uždenk, tada – į orkaitę, paskui nustatyk jungiklį ties skaičiumi „350“. Kaip manai, ar susidorosi su tokia užduotimi?

      – Cha! Apie maisto gaminimą žinau viską, ko reikia.

      Mudu su Džeriu mėgome klausytis, kaip ji nurodinėja tėvui.

      Savaitėms einant, pradėjo dėtis nuostabūs dalykai. Kai įtrūko Džerio ritulio lazdos mentė, motina nupirko jam naują lazdą. Jis kruopščiai apvyniojo lipnia juosta įtrūkusiąją ir naudojo ją žaisti kelio ritulį, o naująja žaisdavo tik ant ledo. Ji net nupirko jam guminį bumbulą uždėti ant lazdos galo, užuot apvyniojus jį lipnia juosta. Kartais Džeris paskolindavo tą bumbulą man, ir tada įmušdavau daugiau įvarčių.

      Tėvas liepė mums parašyti skelbimus „Stalius ieško darbo“ su mūsų telefono numeriais ant sukarpytų juostelių skelbimo apačioje ir išklijuoti juos ant universalinės parduotuvės skelbimų lentos.

      Vieną dieną motina parnešė kartono dėžę su šešiais mažais koka kolos buteliukais. Man, Džeriui ir Tomui teko po du, ir, rodydami savo dėkingumą, mes netgi davėme gurkštelėti koka kolos ir jai.

      – Tai kiek tu uždirbi? – paklausė tėvas, stebeilydamasis į tuščius koka kolos buteliukus.

      – Tai tik pinigai smeigtukams – pats taip sakei.

      – Žinoma, smeigtukams, drabužiams, koka kolai ir ritulio lazdoms. Kodėl neskiri pinigų kokiems nors naudingiems dalykams?

      – Pavyzdžiui, buteliui?

      – Kodėl gi ne? Butelis ruginės kartą per keletą savaičių, kad parodytum savo dėkingumą, būtų visai ne pro šalį.

      – Kodėl pats nenusiperki?

      – O kas čia moka sąskaitas?

      – Sakei, kad tau nereikia mano pinigų.

      – Man ir nereikia, tik negaliu pakęsti tokio išlaidavimo.

      – Štai ką tau pasakysiu – susitarkime: aš kas antrą savaitę pirksiu bakalėjos prekes ir mokėsiu už vandenį, o tu mokėk už elektrą.

      – Va, čia tai kalba! Aš taupysiu pinigus svarbesniems dalykams.