>
Pirmas skyrius
Verandoje pastatęs jau šeštą šį mėnesį kėdę, Harlanas nusikėlė skrybėlę, nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir vėl ją užsimaukšlino. Jei ir toliau taip tęsis, beliks vesti ir susilaukti dvidešimties vaikų arba veltui išdalyti tuos prakeiktus daiktus. Arba – dar geriau – liautis meistravus. Jeigu būtų protingesnis, padėtų į šalį žiedinį pjūklą ir visa galva pasinertų į žemės ūkį. Mestų iš galvos tą kvailą fantaziją, kad gali tapti baldų gamintoju.
Per Harlano kojas brūkštelėjo minkštas statinaitės formos kūnas. Jis sukikeno ir pasilenkęs pakasė Mortizo paausį. Auksaspalvio retriverio uodega ėmė smagiai plaktis į pasturgalį, o snukis įsikniaubė į kelnių medžiagą. Nepanorusi likti nuošalyje, Tenonė [Mortise and tenon (angl.) – stipri dvi skirtingas medžio dirbinio dalis laikanti jungtis. Mortise (angl.) – išpjova, išdroža; tenon (angl.) – mentelė. (Čia ir toliau – vert. past.)] lieknu kūnu įsispraudė į vidurį ir iškart puolė laižyti Harlanui rankas.
– Sveikai mąstantis vyras nešvaistytų laiko meistraudamas kėdes, kurių niekada neparduos, – pasakė jis šunims. Nes tie niekada nesiginčydavo.
– Sveikai mąstantis žmogus sutelktų dėmesį į pelningą darbą. – Harlanas atsitraukė nuo šunų, nužingsniavo į garažą, kurį buvo pavertęs staliaus dirbtuve, ir ėmė dėlioti į vietas darbo įrankius. – Kad užsitikrintų gerą pensiją.
Mortizas atsitūpė tarpduryje ir sulekavo. Tenonė nušuoliavo paskui sode straksinčią voverę.
Harlanas išėjo iš garažo ir uždarė duris. Nejaugi kvaila šnekėtis su šunimis? Ko gero, bet, velniai griebtų, čia daugiau nieko nėra. Bent pastarąsias šešias savaites – nuo to laiko, kai persikraustė iš Dalaso į šį mažytį nuomojamą namelį Floridoje, Edžertono Krantuose. Nedidukas miestelis ramus ir tylus. Ir teikė per daug laiko apmąstymams.
– Jeigu ko ir išmokau iš tėvo, tai tiesos, kad iš pomėgių daug neuždirbsi, – metė Mortizui.
Harlanas turėjo darbą. Tokį, kurio – niekam ne paslaptis – per daug nemėgo, bet kurį puikiai išmanė. Darbą, kurio privalėjo neprarasti, nes nuo jo priklausė ne vienas žmogus. Harlanas Džounsas tebuvo patikimas ir stropus darbuotojas, kuris rūpinosi jam brangiais žmonėmis.
Žvilgsnis nuklydo į tolumą, į ligoninę už penkiolikos mylių į šiaurę nuo namų. Nors pastato ir nebuvo matyti, jo vaizdas nuolat sukosi Harlano galvoje.
– Aš turiu darbą, – pakartojo šunims, sau ir orui, kuris jungė jį su bendrąja Tampos ligonine. Verčiau jau to nepamirštų švitriniu popieriumi šlifuodamas kėdės kojas ir žavėdamasis medžio žvilgesiu. Harlanui savo akimis teko matyti, ką kvailos svajos padaro su žmogumi – paverčia beturčiu vargeta ir atima galimybę pasirūpinti savimi, ką jau kalbėti apie šeimą. O kaip tik šiuo metu ne vienas žmogus priklausė nuo jo sugebėjimo nelikti kvailiu.
Svarstydamas, kaip praleisti likusį šeštadienį, Harlanas žengė vidun, bet akies krašteliu pagavo kaži kokį judėjimą. Štai ir ji. Vėl. Toji moteris akivaizdžiai pasiryžusi sujaukti jam dieną .
– Gražiai elkitės, – sumurmėjo Harlanas šunims. – Šį kartą nejuokauju.
– Pone Džounsai, – būdama dviejų namų atstumu sušuko Sofija Votson; jos šviesūs į uodegą surišti plaukai laisvai plaikstėsi palei pečius. Nuo pat atsikraustymo į Edžertono Krantus dienos Harlanas kas rytą sutikdavo Sofiją Votson eidamas į darbą. Tuo paros metu, kai saulė dar tik ruošdavosi kilti, jie būdavo bene vienintelės gyvos būtybės gatvėje. Ji traukdavo atidaryti miestelio centre esančios nuosavos Cuppa Java [Cuppa Java (angl.) – puodelis kavos (šnek.).] kavinukės ir pasitikti ankstyvųjų klientų, kurie ateidavo išgerti puodelio kavos, o jis – pasveikinti klausytojų, laukiančių prognozių apie orus, pranešimų apie eismą ar trumpo pasikikenimo ruošiantis darbo dienai.
Tomis ankstyvomis rytmečio akimirkomis Harlanas su ja tik pasisveikindavo. Iš pradžių Sofija pasirodė miela, netgi draugiška. Graži moteris švelniais veido bruožais ir seginti sijonus. Šitai jį intrigavo, netgi skatino apsvarstyti galimybę pakviesti į pasimatymą. Paskui sužinojo, kad Sofija gyvena priešingoje gatvės pusėje, ir tada prasidėjo bėdos.
– Mano šunys – savo gatvės pusėje, – Harlanas iškėlė ranką iš anksto sustabdydamas įprastinę Sofijos Votson tiradą apie dvynių polinkį bastytis po kaimynų valdas. Tai šunys iškasė ir perkėlė į kitą vietą keletą jos rožių krūmų, tai kūrybingai persodino alyvas ir rododendrą. Ak, taip, ir dar tos purvinos letenos ant jos svetainės sofos.
Mortizas ir Tenonė nenorėjo nieko blogo. Tik elgėsi… šuniškai. O Sofijai Votson tai visai nesvarbu, kaip pati sakė tūkstančius kartų.
– Šunys nieko blogo nepadarė ir prie jūsų gėlynų nė neprisiartino. Nėra reikalo veržtis į mano valdas ir gadinti man dienos.
Moteris įsirėmė kumščiu į klubą. Mažas baltas maišelis atšoko jai nuo šlaunies.
– Negadinu jums dienos.
Harlanas žengė žingsnį jos link.
– Man regis, tai tapo jūsų kasdiene misija – priversti mane jaustis niekingu tarsi arklys be uodegos.
– Netiesa. Esu maloni kaimynė.
Iš jo gerklų išsiveržė garsus juokas.
– Malonia jūsų tikrai nepavadinčiau.
– Kurgi. Juk esu toji gretimais gyvenanti lunatikė. – Ji pridėjo pirštą prie smakro apsimesdama smarkiai mąstanti. – Ir toji velnio nešta kaimynė. Ak, ir mano mėgstamiausias… ta gyvūnų priešė.
Harlanas atsakė Sofijai kvailu vyptelėjimu. Vadinasi, girdėjo jo pasakojimus apie jųdviejų susidūrimus. Beje, šie nutikimai puikiai tiko radijo auditorijai. Harlanas gebėjo asmeninius išgyvenimus paversti klausytojams įdomiomis istorijomis. Jau daugelį metų sukrečiančios, nuobodžios ar juokingos jo gyvenimo akimirkos tapdavo klausytojų patirtimi ir padėjo jam kopti karjeros laiptais. Kartais, tiesa, neduodavo ramybės tai, kad jis toks viešai atviras, bet klausytojai šią savybę dievino.
– Aš tik smaginu savo klausytojus.
– Žemindamas mano reputaciją, o aš ją labai saugau, – Sofijos balsas buvo griežtas ir tylus. Akimirką Harlanas svarstė, ar šios moters neslegia kas nors daugiau negu tie keli pašmaikštavimai per rytinę laidą. – Būčiau dėkinga, jeigu savo mintis pasilaikytumėte sau.
– Aš dirbu radijuje, panele Votson. Reikšti nuomonę – mano darbas.
– Tai raskite kitų temų savo nuomonei reikšti, – pro sukąstus dantis iškošė Sofija ir jos veidą iškreipė priverstinė šypsena. – Prašau.
Harlanas stumtelėjo Sofijos kryptimi skrybėlę, bet žodinio pažado nedavė. Privalėjo dirbti savo darbą, o radijo stočiai, kurioje plušo, beprotiškai reikėjo aukštesnių reitingų ir iš reklamos uždirbamų pinigų. Tai svarbiausia.
– Tad kokiu tikslu šiandien apsilankėte mano verandoje?
Jos veidą dar kartą nušvietusią šypseną Harlanas akimirksniu priskyrė klastingųjų kategorijai.
– Atėjau sužinoti, ar apsisprendėte dėl mano kėdžių.
Vėl tas pats. Ši moteris įkyri kaip uodas, kuris nesitraukia nuo arklio pasturgalio.
– Kėdės nėra jūsų, panele Votson. Ir jos neparduodamos.
Kaip ir žadėjo, ji nuolat užsukdavo apie tai pasiteirauti, o dabar stovėjo viduryje takelio į jo kiemą, viena ranka remdamasi į klubą, kuris buvo šauniai pakreiptas į šoną. Harlanas turėjo pripažinti, kad suklostuotu, kelius siekiančiu sijonu ir žemakulniais bateliais, kurie teikė kojoms dailumo, ji atrodė puikiai. Tas vaizdas kažką suvirpino. Kažką , kas nevirpėjo jau ilgai. Labai ilgai.
Po galais. Protingiausia tokius jausmus laikyti po devyniais užraktais kaip ir rankinį pjūklą.
– Tai pats kvailiausias mano girdėtas pasiaiškinimas, – atrėžė Sofija. – Kai pastarąjį kartą pasisiūliau nupirkti iš jūsų kėdes, verandoje jų buvo keturios. Dabar matau šešias. Ką jos čia veikia? Gal dauginasi?
– Galiu užtikrinti, panele, kad tikrai