Meilės loterija. Shirley Jump

negali žinoti, – atsakė Mildreda, grasindama Sofijai pirštu. – Bet grįžkime prie pagrindinės mano apsilankymo priežasties. Man šovė pati nuostabiausia mintis!

      Sofija baigė ruošti latę ir pastatė priešais Mildredą. Lulu grįžusi į vidų į stiklinę vitriną dėliojo šviežiai keptus sausainius.

      – Kokia gi, ponia Mejers? – pasidomėjo Sofija.

      – Ogi dėl Pavasario šėlsmo šventės. Svarstėme, kas pritrauktų miesteliui dėmesio, o vietos gyventojams suteiktų malonaus jaudulio. – Raudonos Mildredos lūpos išsirietė į plačią šypseną. – Radau tobulą sprendimą. – Pasiraususi plačioje gėlėtoje rankinėje Mildreda ištraukė storą bloknotą, primargintą tik jai vienai būdinga kilpine rašysena. – Meilės loterija.

      Lulu purkštelėjo tramdydama juoką. Manydama, kad blogai išgirdo, Sofija kilstelėjo galvą .

      – Meilės kas?

      – Meilės loterija. Papasakojau tavo senelei, ir jai labai patiko. Visi nesusituokę miestelio vyrai ir moterys privalės užpildyti paraiškas, kad būtų suvesti su kitu nesusituokusiu asmeniu. Kiekvienam tai kainuos tik kelis dolerius, o radę tobulą partnerį privalės eiti į pasimatymą.

      – Panašiai kaip tos, kaip jos ten? Internetu teikiamos pasimatymų paslaugos? – pasiteiravo Lulu.

      Mildreda tik mostelėjo ranka ir įsidėjo bloknotą į rankinę.

      – Su internetu nieko bendro neturėsime. Ieškosime vieni kitiems tinkančių žmonių pagal panašius pomėgius – senamadišku būdu.

      – Kokiu senamadišku būdu? – paklausė Lulu.

      Mildreda prispaudė ranką prie savo didelės krūtinės.

      – Žinoma, vadovaudamiesi nuojauta. Tiksliau, mano nuojauta, nes turiu nepaprastai didelę pasimatymų patirtį.

      Sofija žvilgtelėjo į Lulu. Ši metė žvilgsnį į Sofiją. Abi nusprendė neklausinėti Mildredos apie pasimatymų patirtį. Kartais mažai informacijos gali pasirodyti per daug.

      – Kažin ar ši idėja tokia jau puiki, – suabejojo Sofija. – Negi manote, kad bus užtektinai norinčių dalyvauti? Juk Edžertono Krantai – ganėtinai mažas miestelis.

      Mildreda nepritariamai sumykė.

      – Pagal mano tyrimus tinkančiųjų dalyvauti šiame miestelyje yra šešiasdešimt du procentai. Pasirodo, čia gyvena geidžiamiausi jaunikiai.

      – Tikrai? – nustebo Lulu. – Tai tegu kas nors nušviečia man į juos kelią , nes jau ilgą laiką dairausi vyro. Ypač vyro, turinčio d-a-r-b-ą.

      Sofija nusijuokė. Vargšei Lulu ne kažin kaip sekėsi meilės reikalai, nors ne Sofijai apie tai kalbėti. Pati buvo patikėjusi, kad rado svajonių vyrą, bet greitai susivokė jį tebuvus fantazijos padariniu. Suprato supainiojusi meilę su susižavėjimu ir nekreipusi dėmesio į perspėjamuosius ženklus, kad ponas Teisingasis yra ponas Neteisingasis. Laimė, dar prieš atsidurdama prie altoriaus Sofija atėjo į protą.

      Tačiau žiniasklaidai jos istorija neatrodė įdomi. Korespondentus daug labiau intrigavo faktas, kad jaunoji paskutinę minutę pametė jaunikį – būtent toks sakinys prieš padedant tašką turėjo puikuotis laikraščių antraštėse.

      – Pavyzdžiui, toks Artas Konvėjus, gyvenantis ant Labelės kalvos, – Mildreda nutraukė Sofijos apmąstymus. – Šis vyrukas gauna neblogą pensiją iš GE [ General Electric (angl.) – antra pagal dydį pasaulio bendrovė, turinti 287 000 darbuotojų ir penkių skirtingų rūšių verslą: energetika, technologijos, kapitalas, NBC Universal ir vartojimo bei pramonės produkcija.] ir turi naujutėlaitį kadilaką. – Vyresniosios moters veide nušvito šypsena. – Pagyvenusių žmonių centre su juo yra apie ką pasikalbėti.

      Sofija užgniaužė juoką. Jau dabar įsivaizdavo Meilės loterijos rezultatus – pulkas tinkamų santuokai pensininkų mėgina užmegzti meilės romanus. Tikriausiai lošimų salėje toks sumanymas sukeltų daugiausia nepadorių juokelių. Vis dėlto idėja skambėjo neblogai ir galėjo tapti puikiu labdarai skirtu renginiu.

      Sofija žvilgtelėjo į Mildredos užrašus.

      – Gal ir pavyktų. Galbūt. Tačiau kažin ar surinktume reikiamą pinigų sumą.

      – Tu teisi. – Mildreda prispaudė pirštą prie ryškia koralų spalva dažytų lūpų.

      – Nebent… sujungtume loteriją su Pavasario šėlsmo švente, – pasiūlė Sofija. – Juk ši šventė – tik masinis susibūrimas rotušės aikštėje su šokiais savaitės pabaigoje. Jeigu pavyktų į jį sutraukti daugiau žmonių, atkreiptume dėmesį ir į bendruomenės sveikatingumo centro idėją. Gal sujungus visus renginius į vieną pavyktų surinkti daugiau aukų.

      Mildreda linktelėjo.

      – Žinau, kaip tau tai svarbu. Miesteliui šito seniai reikia.

      Pusantrų metų Sofija stengėsi surinkti pinigų bendruomenės sveikatingumo centrui, kuris teiktų taip reikalingas paslaugas pagyvenusiems miestelio gyventojams. Matydama, kaip pastaruoju laiku prastėja senelės sveikata, pati Sofija iškėlė šią mintį. Jeigu būtų tokia bendruomeninė vieta, kur senelė Votson galėtų su draugais lankyti gimnastikos pratybas, maisto ruošimo kursus ar šiaip smagiai leisti laiką , ji nedvejodama taip ir darytų. Nors senelė kartkartėmis išeidavo pasižmonėti, po prieš kelis mėnesius atliktos klubo sąnario keitimo operacijos ją vis dažniau apimdavo neviltis, nes kaimynystėje beveik nebuvo kur praleisti dieną ar vakarą. Artimiausia tokia vieta buvo keturiasdešimt penkių minučių atstumu nuo Edžertono Krantų – vasarą dėl turistų gausos kelionės trukmė gali net padvigubėti. Miesteliui reikia savo centro – ir nedelsiant. Sofija ir kiti komiteto nariai surengė kepinių mugę, žuvies šventę, net pardavinėjo marškinėlius, tačiau tai toli gražu nedavė reikiamo pelno. Ji dar kartą žvilgtelėjo į Mildredos užrašus.