nutilo. – Panele, – galiausiai pridėjo.
Taip skambėjo maloniau. O motina Harlaną Džounsą auklėjo būti mandagiu žmogumi.
– Man regis, mėginu palengvinti jūsų naštą, – paprieštaravo Sofija mostelėdama į kėdes. – Tiesą sakant, dvi.
– Kam jums, po galais, reikalingos mano kėdės? – piktinosi Harlanas. – Kai matėmės pastarąjį kartą, neslėpėte, kad esu didžiausias pasaulyje niekšas.
Drąsi tarsi povas ji atžingsniavo takeliu. Mortizas iškišęs liežuvį pritipeno artyn, akivaizdžiai pamiršęs, kad Sofija nepriklauso jo gerbėjų klubui, ypač po nedidelio incidento per jos surengtą šventę lauke. Ji nekreipė į šunį nė menkiausio dėmesio. Tikriausiai Mortizui vertėjo prisiminti savo gerąsias savybes.
– Mano nuomonė nepasikeitė. Ir patikėkite, jeigu šiame miestelyje galėčiau įsigyti kėdžių kitur, nedvejodama taip ir padaryčiau. Savo kavinėje noriu sukurti vietos atmosferą, o šios kėdės… – Sofija stipriai sukando dantis, – yra puikus liaudies meno pavyzdys.
Nors akivaizdu, kad sakydama komplimentą Sofija turėjo paminti savigarbą, Harlaną užliejo pasididžiavimo banga. Visus tuos metus baldus dirbdavo tik laisvalaikiu ir pasilaikydavo juos sau, tik kelis padovanojo broliui. Sumeistrauti tiek daug kėdžių neketino, tačiau pavergtas išlinkių kūrybos meno, kuris atsikrausčius čia, regis, sugrąžino sielos ramybę, nė pats nepajuto, kaip prigamino daugiau, nei tilpo namie. Artimo nepažįstamojo pasakytas komplimentas vos neišvertė iš kojų.
– Pone Džounsai, – tęsė Sofija, – už gerą daiktą siūlau gerą pinigą. Ir jūs, ir aš puikiai žinome, kad mano kavinės kieme, kur jomis galės mėgautis klientai, šios kėdės nugyvens daug vertingesnį gyvenimą negu bergždžiai leisdamos laiką jūsų verandoje.
– Panele Votson, tai tik kėdės. Jos negyvena.
Sofija užkopė keturias laiptelių pakopas į verandą ir ranka švelniai perbraukė per plokščianugarės kipariso medžio kėdės ranktūrį. Tiesą sakant, tai buvo kaip tik toji kėdė, kurią Harlanas išnešė šią popietę. Jo geriausioji. Tai, kaip Sofija ją lietė, privertė susimąstyti, jog ši moteris, kitaip nei visos kitos, galėtų įvertinti jo triūsą, jo sielos dalelę, kurią jis suliejo su medžiu, klijais ir varžtais. Kadaise puoselėtas svajones, kurios vis dar atkakliai veržėsi į paviršių, kai įnikęs transformuodavo medžio gabalą į gražų ir naudingą daiktą. Svajones, – priminė jis sau, – o ne realybę, kuria reikėtų mėgautis.
– Pone Džounsai, niekaip manęs neįtikinsite, kad šios kėdės jums negyvos, – tyliai tarė Sofija. – Bent jau man atrodo, kad jos gyvena visavertį gyvenimą.
– Jums tikrai patinka? – paklausė Harlanas ir iš karto save prakeikė, kad leido klausimui išsprūsti pro lūpas. Jam neturi rūpėti, ką mano žmonės. Juk baldus meistrauja tik norėdamas atsikratyti įtampos.
Sofija pakėlė akis ir nusišypsojo.
– Žinoma, patinka. Jeigu nepatiktų, taip atkakliai nesistengčiau jų įsigyti.
Prieš penkias minutes jis turėjo svarią priežastį neparduoti kėdžių. Kaip ir Sofijai užsukus praėjusią savaitę, ir savaitę prieš tai. Dabar tos priežasties nebegalėjo prisiminti, velniai griebtų.
– Tai tik medžio ir klijų krūva, – pasakė Harlanas žvelgdamas į kėdes ir matydamas jų netobulumą: lengvą įdubimą toje vietoje, kur per daug įnirtingai šveitė švitriniu popieriumi, nežymius tarpų tarp skersinių skirtumus. – Tik vieta nuleisti… sėdynei, nieko daugiau.
Tardamas paskutinį žodį atsispyrė pagundai žvilgtelėti į išriestą kėdes apžiūrinėjančios Sofijos sėdynę. Dabar jam mažiausiai reikėjo įsivelti į santykius su šia moterimi, kaip ir su bet kuria kita. Buvo užsivertęs darbais radijo stotyje WFFM, o tam reikėjo viso dėmesio. WFFM priežiūra ir kasdienės laidos vedimas užimdavo ne tik visas dienas, bet ir daugumą naktų. Metų metus radijo stotis grūmėsi su sunkumais; kai prieš kelias savaites paskambino avariją valtimi patyręs brolis ir paprašė Harlaną laikinai perimti vadovaujamas pareigas, jis nedvejodamas sutiko. Tobijui reikėjo pagalbos, ir jis padės – paprasta kaip dukart du.
Dar prieš nelaimę abiem kalbantis telefonu Tobijas užsiminė, kad pastaruoju metu radijo stotis išgyveno sunkius laikus. Akivaizdu, kad padėtį nušvietė nepakankamai.
Žvilgtelėjęs į buhalterijos knygas Harlanas iš karto suvokė, jog bendrovė ne dirba nuostolingai, bet iki kaklo skendi skolose. Paties Tobijo alga tebuvo vargana išmalda, ir Harlanas pagaliau suprato, kaip sunkiai vertėsi jo brolis. Tobijas apie sunkumus niekada nepasakodavo. Harlanas užsidarė darbo kabinete ir liepęs broliui dėl nieko nesijaudinti pasiryžo kuo greičiau atgaivinti stotį.
Užduotis pasirodė ne iš lengvųjų. Tačiau Tobijui jo reikėjo – tiek fiziškai, tiek finansiškai, – o kai kalba pakrypdavo apie šeimą, niekas kitas Harlanui nebūdavo svarbu. Tobijas privalėjo sutelkti jėgas į sveikimą, o ne į radijo stotį, taigi darbo reikalus turėjo tvarkyti Harlanas. Rūpinkis savo broliu, – mirdama prisakė motina. Harlanas privalėjo juo rūpintis ir rūpinsis, kad ir kas nutiktų.
Kaip tik todėl negali leisti, kad gražios moterys ar gražūs baldai atitrauktų dėmesį nuo svarbiausio tikslo. Nei dar kas nors. Tobijas tikėjo, kad brolis atsidės darbui visa širdimi ir nepasiduos gražių nagų ir plaktuko vilionėms. Kad nepakartos tėvo klaidų.
Gal Harlanas Džounsas ir nėra tobulas, tačiau brangių žmonių neapleidžia. Jie svarbiausi. Visa kita tėra antraeiliai dalykai.
– Juk tikrai neprieštarausite, jeigu įsigysiu porą kėdžių, pone Džounsai, – pasakė Sofija. Mortizas tupėjo greta jos, bet Harlanas nebuvo tikras, ar jis tik stengiasi nenuleisti nuo šios moters akių, ar mėgina susidraugauti. Tenonė, atsisakiusi minties pagauti voverę, stebėjo verandą iš kitos kiemo pusės. – Kitos kėdės jų net nepasiges. Kitą savaitę galės priperėti naujų.
Atkakli. Tačiau Harlanas Džounsas užsispyręs kaip reta. Jis nesiruošė prekiauti baldais – nei šiandien, nei rytoj, nei kada nors.
– Deja, turiu tai pasakyti dar kartą, – tarė spėliodamas, kodėl Sofijai taip knieti išvaduoti jį nuo kelių kėdžių, kurias sumeistravo išimtinai savo malonumui, – kad jos neparduodamos. Ypač jums.
Iš moters krūtinės išsiveržė protesto banga.
– Ką tai turėtų reikšti?
– Nesu linkęs užmegzti verslo reikalų su žmonėmis, kurie nemėgsta mano šunų. Ir net neslepia nemėgstantys manęs. – Mortizas kilstelėjo akis į šeimininką ir pavizgino uodega. Tas šunėkas akivaizdžiai spėjo pamiršti Sofijos Votson praėjusios savaitės dvidešimties minučių tiradą , kai šioji savo sode rado iškastus rožių krūmus. Tačiau Harlanas atminė kuo puikiausiai.
Sofija pasiruošė ginčytis. Staiga persimainė, o veide pasirodė klastingoji šypsena.
– Gal tada galima išsinuomoti?
– Išsinuomoti?
– Pone Džounsai, jūsų verandoje nebėra vietos. O jeigu planuojate pagaminti daugiau baldų – ar turite slaptų baldų reprodukcijų, – štai tada reikės daugiau vietos. O man reikia kaip tik tokių kėdžių lauko kavinei. Todėl norėčiau keletą išsinuomoti ir suteikti jums taip reikiamos vietos.
– Ne.
Ji tvirtai sučiaupė lūpas.
– Pasakykite bent vieną rimtą priežastį.
– Todėl.
– Tai visai ne priežastis, – moteris papurtė galvą. – Juk jūs nerimtai. Ką tik pateikiau verslo pasiūlymą. Koks verslininkas nesileidžia bent į derybas?
– Aš