tion>
Pirmas skyrius
Londonas, 1814 m. liepos 3 d.
Laikrodis su permatomu vidiniu mechanizmu ant židinio išmušė keturias. Nebėra prasmės gultis. Be to, jis jautėsi apsvaigęs, nors ir nebuvo tiek girtas, kad užmigtų ir nebesuktų galvos, kas paakino sukurpti šį beprotišką planą. Dar blogiau – kas jį apsėdo, kad viską suplanavo iki paskutinės smulkmenos, ir dabar atšaukęs sumanymą savo tarnų, finansų patarėjų, turto valdytojų ir savo paties visuomeninį gyvenimą apverstų aukštyn kojomis, negana to, pasirodytų nežinąs, ko norintis.
– O iš tikrųjų ir nežinau, – pranešė Risas Denhemas rausvai gelsvo kailio katinui apdraskytomis ausimis, kuris dėbčiojo nuo tako į jį su tokia panieka ir taip iš aukšto, kaip moka tik katės arba našlaujančios hercogienės. – Tai yra nežinau, ko noriu. Visuomet žinodavau, tik ne šį kartą.
Virtuvės peliautojo pasirodymas grafo kambariuose, ką ir kalbėti apie jo kabinetą, buvo negirdėtas dalykas.
Namiškiai turbūt jau kyla ir rūpindamiesi artėjančiu šeimininko išvykimu į Europą nepastebėjo paliktų pravertų durų ties tarnų laiptais.
– Iš pradžių planas atrodė neblogas, – susimąstęs pratarė Risas. Žvakės šviesoje švytėjo taurės dugne teliūskuojantis šlakas brendžio. Risas įsipylė dar ir vienu mauku išlenkė. – Aš girtas. Toks girtas nebuvau jau daugelį metų. – Nuo tada, kai pabudęs vieną rytą suprato, kad gėrimu niekad neištrins nenusisekusių vestuvių dienos, neatkurs tikėjimo draugyste ir romantiškos meilės iliuzija.
Katinas nukreipė dėmesį į lėkštę su šaltos jautienos, sūrio ir duonos likučiais, kuri buvo palikta prie grafinų.
– O tu liaukis laižęsis. – Risas ištiesė ranką prie maisto. – Man reikia pasistiprinti labiau negu tau. Po trijų valandų turiu būti daugmaž blaivus. – Netgi apsiniaukusiu protu suvokė, kad tai neįmanoma.
– Pripažink, aš nusipelniau atostogų. Ūkis tvarkingas, finansai kažin ar galėtų būti geresni, mirštu iš nuobodulio, o Bonapartui Elboje jau mėnesį niekas negresia, – paaiškino jis katinui kramtydamas jautieną. – Manai, aš per senas kelionei po Europą? Nesutinku. Būdamas dvidešimt aštuonerių tik geriau viską įvertinsiu. – Katinas nusišaipė ir ištiesęs aukštyn užpakalinę koją ėmė praustis intymią vietą.
– Baik. Džentelmenai kabinete nesitvarko kiaušų. – Jis švystelėjo kąsnelį riebesnės mėsos, ir katinas viską metęs liuoktelėjo jai pavymui. – Bet ištisiems metams? Ir apie ką aš galvojau? – Apie galimybę pasprukti.
Žinoma, jis gali grįžti kada panorėjęs, ir jo tarnai prie to, kaip įprasta, sklandžiai prisitaikytų. Galų gale, jeigu ištiktų kokia bėda, jis grįžtų nedelsdamas. Tačiau atsisakyti pareikšto įgeidžio būtų neatsakinga. Žmones toks elgesys erzina, jie jaučiasi nuvilti, o Risas Denhemas niekina žmones, kurie nuvilia kitus.
– Ne, kad jau suplanavau, tai ir padarysiu, – pareiškė jis. – Aplinkos pakeitimas išeis man į naudą, o tada jau būsiu nusiteikęs išsirinkti dailią, kuklią ir gerai išauklėtą merginą, kuri mėgsta tvarkytis namuose ir turi vaikams gimdyti tinkamus klubus. Iki sukaks trisdešimt, būsiu vedęs. – Ir mirsiu iš nuobodulio. Atmintyje praskriejo virtinė merginų, kurios savo kerais kadaise išsklaidė tokį nuobodulį. Jos niekada nesitikėjo, kad jis bus ištikimas. Žmona gi tikėsis. Risas atsiduso.
Bičiuliai, kurie prieš valandą paliko jį ant slenksčio po šventinio atsisveikinimo vakaro klube, jau visi vedę arba netrukus tokie bus. Kai kurie netgi turi vaikų. Visus iki vieno džiugino mintis, kad dar vienas jų pateks į santuokos spąstus. Kaip pasakė Fredas Harikas, laikas ir tokiam palaidūnui kaip tu, Denhemai, liautis vogus trupinėlius ir atsikąsti tiek, kad spąstų spyruoklė suveiktų.
– Ir kodėl toji mintis mane taip slegia?
– Negaliu atsakyti, milorde. – Tarpduryje bejausmiu veidu, kuris reiškė didžiulį nepritarimą, stovėjo Grifinas.
Kas, po paraliais, nepatinka jo vyresniajam liokajui? Risas tiesiau atsisėdo krėsle. Po perkūnais! Žmogus turi teisę išlenkti vieną kitą taurelę savo paties namuose.
– Kalbėjausi su katinu, Grifinai.
– Kaip pasakysite, milorde.
Risas dirstelėjo į taką. Rausvai gelsvo kailio gyvūnėlis išnyko, palikęs ant šilkinių kilimo plaukelių vos matomą riebalų dėmę.
– Pas jus lankytojas, milorde. – Sprendžiant iš liokajaus tono, tai, o ne jo šeimininko sentimentalus pašnekesys su nematomu katinu, ir buvo akmeninio veido priežastis.
– Koks lankytojas?
– Jaunas žmogus, milorde.
– Vaikinukas? Grifinai, aš nenusiteikęs spėlioti.
– Kaip pasakysite, milorde. Panašus į vaikiną. Tačiau aš negalėčiau garantuoti.
Panašus? Ar Grifinas nori pasakyti tai, ką aš pagalvojau?
– Na, tai kur… jis? – Ji? – Apačioje?
– Mažojoje svetainėje. Atėjo prie paradinių durų, atsisakė eiti pro tarnų įėjimą ir pasakė esąs tikras, kad jūsų šviesybė norės jį priimti.
Įsmeigęs akis į grafiną, Risas keliskart mirktelėjo. Kiek jis išgėrė nuo tada, kai grįžo iš Vaito klubo? Teisybė, daug, bet juk ne tiek daug, kad nevilties gaidelė Grifino balse būtų jam pasivaidenusi. Jo liokajus pajėgus susidoroti su bet kuo nė nemirktelėjęs, ar tai būtų vagiliaujantis žemesnio rango liokajus, ar įsiutusi palikta porceliano indus daužanti meilužė.
Riso nugara nuvinguriavo nerimas. Meilužės. Nejau Džordžina nepriėmė jųdviejų congé1 vakar taip ramiai, kaip pasirodė? Juk turėjo likti patenkinta tuo dailiu deimantų vėriniu ir už namuką dar metams sumokėta nuoma? Risas pakilo ir nusitraukė kaklaskarę; švarką paliko ten, kur ir buvo numetęs, ant sofos. Juokinga. Galbūt jis ieško malonumų be emocinių pančių, bet jis ne lordas Baironas, kad vyriškai apsirengusios isteriškos moterys sekiotų jam iš paskos. Risas lankėsi pas profesionales arba laimingai ištekėjusias, jokiu būdu ne pas vienišas damas ir nestabilios psichikos mėgėjas persirenginėti vyriškais drabužiais.
– Gerai, pažiūrėkime, kas tas paslaptingasis jaunuolis. – Panašu, kad kojos jo klauso, ir tai džiugino, sprendžiant iš to, kaip sekant koridoriumi paskui Grifiną svyravo baldai. Rytoj, ne, šįryt, jo laukia siaubingos pagirios.
Grifinas pradarė duris į kambarį, kuris buvo skirtas lankytojams, neatitinkantiems jo griežtų standartų ir nevertiems kinų stiliumi apstatytos svetainės. Ant kieto krėslo palei tolimąją sieną sėdėjęs žmogus pašoko ant kojų. Žemo ūgio, apsivilkęs prastai pasiūtu tamsiu kostiumu, kuris neįdėmiai Riso akiai pasirodė tinkąs nebent jaunesniojo rango klerkui, šalia kojų turėjo pasistatęs porą lagaminų, o ant kito krėslo gulėjo sutrinta bebrenos skrybėlė.
Risas pasimarkstė. Jis tikrai ne toks girtas.
– Grifinai, jei čia vaikinas, tai mudu didžiojo chano eunuchai.
Mergina jaunuolio drabužiais susierzinusi atsiduso, įsisprendė kumštukais į lytį išduodančius apvalainus klubus ir pareiškė:
– Risai Denhemai, tu girtas. Ir būtent tada, kai vyliausi, kad bent tavimi galėsiu pasikliauti.
Tėja? Ledi Altėja Kertis, Velingstono grafo dukra, kurios jis susilaukė su skandalingąja pirmąja žmona, niekuo neišsiskirianti mergiotė, kuri nė per žingsnį nuo jo nesitraukė visą vaikystę, ištikimoji draugė, kurios jis neregėjo nuo tos dienos, kai jo pasaulis subyrėjo į šipulius. Čia, ankstyvą rytmetį jo viengungiškuose namuose, apsirengusi kaip berniukas. Vaikščiojantis skandalas, pasiruošęs bet kurią akimirką sprogti it rūkstantis patrankos sviedinys. Jis beveik girdėjo šnypščiant degiklį.
Risas buvo stambesnis, nei ji prisiminė. Tvirtesnis. Ir… vyriškesnis, žiūrėdama, kaip jis stovi tarpduryje vienmarškinis, galvojo ji. Smakras tamsiai apžėlęs rytmetiniais šeriais, juodi plaukai, kuriuos paveldėjo iš valės motinos, užkritę ant akių, mėlynos akys apniukusios nuo gėrimo ir miego stygiaus. Pavojingas nepažįstamasis… Sumirksėjusi ji