vilties, kad tai buvo košmaras. Ko taip į mane dėbsai? – Risas sulankstė lovą taip, kad galėtų atsisėsti. – Burnoj kaip arklių pritrypta.
– Ir nenuostabu – vakar buvai kaip negyvas. Siūlau liepti vadeliotojams sustoti, kad galėtum papusryčiauti. Mes užkandome Šutershile.
Atkirsti, kad už kelionę atsakingas jis ir pats nuspręs, kur stoti, reikštų leistis į vaikystės laikų kivirčus. Nors, tiesą sakant, Tėja niekada nesikivirčydavo. Ir nezyzdavo. Tiesiog išpūsdavo tas savo neišraiškingas rudas akis, o jis pasijusdavo ją apvylęs. Kalbant atvirai, jam tikrai norėjosi ko nors užkąsti ir išmaukti kvortą juodos kavos, o tada, jeigu pasiseks, kas nors vožtels jam per galvą, ir jis, pamiršęs galvos skausmą, panirs į palaimingą užmarštį.
Risas nuleido langą ir persisvėręs laukan riktelėjo:
– Sustokite prie sekančios padorios užeigos!
– Tai bus Buliausužeiga, – suraukusi kaktą Tėja tyrinėjo kelionės vadovą.
– Kad juos kur, tuos pavadinimus! Ką, po velniais, man reikės su tavimi daryti? – Jis turėjo būti visiškai girtas, kad pasidavė tai mergiotei. Atmintyje iškilo blausūs prisiminimai apie klaikų vyrišką kostiumą.
– Nuvežti pas krikštamotę, – staiga įtariai prisimerkė ji, – kaip žadėjai.
– Tu manimi pasinaudojai, – atkirto Risas.
– Ar moterys dažnai tavimi naudojasi? – maloniai pasiteiravo ji.
– Kai man sekasi, – subambėjo Risas, ir Tėja nusijuokė. Kaip jis galėjo pamiršti tą valiūkišką juoką? Vyras prikando lūpą, kad pats nenusišypsotų. – Apie tokius dalykus kalbėtis nedera, o apie situaciją išvis patylėsiu. Jeigu pasklis kalbos, tu sužlugdyta. – Jis įdėmiai įsispitrėjo į merginą. – Tu jau nebe vaikas. – Nejaugi? Net ir dosniai vertinant, ji atrodė vos septyniolikos.
– Taip, nebe vaikas. O dėl sužlugdymo… – Tėja patraukė pečiais, fajetonas ėmė riedėti lėčiau. – Tik į naudą. Tada tėtis liausis bandęs ištekinti mane už kokio nors sukto, pinigus medžiojančio… Noriu pasakyti, tada galėsiu gyventi kaip noriu, o ne pamažu virsti senmerge!
Kas jai darosi? Kiekviena mergina trokšta gauti vyrą, ir taškas. Kodėl Tėja tvirtina priešingai?
– O taip nutiks prieš tavo tėvui mane nušaunant ar po to? – pasiteiravo Risas, kai fajetonas sustojo ir atsiskubino arklininkas. Risas pravėrė dureles. – Ne, žirgų pamainos mums nereikės, tik norėčiau papusryčiauti.
– Gerai pagalvojus, aš irgi noriu, – Tėja nušoko žemėn jam nespėjus pasiūlyti rankos. – Bandelės su šonine ir šiltos kavos užteko vos užkandai.
Ji nuleido storą vualį, tad Risas neturėjo ką prikišti, bet jai grįžus, kaip jis spėjo, iš tualeto, pakišo po privataus salono durų rankena kėdę.
– Labai išmintinga, – sėsdamasi pastebėjo Tėja. – Jeigu čia būtų vaidinamas farsas, kas nors būtinai įsiveržtų pro duris, vos man pakėlus vualį ir pradėjus valgyti. Ir, žinoma, per kokį nors siaubingą sutapimą tas žmogus mane atpažintų ir būtų paskalų nešiotojas. Tada su bizūnu atlėktų tėtis…
– Ar dažnai žiūri komedijas? – Risas įsipylė dar kavos ir įsidėjo cukraus. Jam reikėjo gerai pasistiprinti.
– Pastaruoju metu – ne, – atsakė Tėja, pernelyg smarkiai kaukštelėdama per kiaušinio viršų. Pažiro lukšto gabaliukai, Risas susiraukė. – Tėtis puikiai žino, kokia man kančia būti toli nuo Londono, nesilankyti galerijose, teatruose ir bibliotekose. Laukiu nesulaukiu, kada nuvažiuosime į Paryžių!
Risas priminė sau, kad verkšlenti nevyriška.
– Gal turi kokią draugę Kento ar Sasekso apylinkėse? Ką nors, pas ką galėtum apsistoti?
– Tu pažadėjai! – Tiesa. Tai, kad buvo girtas, – ne pasiteisinimas. Džentelmenas negali laužyti duoto žodžio. Be to, jis jai skolingas. Ne už tą įvykį su spyna, kurį miglotai prisiminė aptarinėjus praėjusią naktį, bet už ilgus metus draugystės, kurios kulminacija buvo toji akimirka bažnyčioje, kai ji įspraudė jam į ranką nosinaitę, pažvelgė tomis akimis, kurios suprato jo skausmą, ir trumpai apkabino.
Tada Tėja nepasakė nieko ir beveik iškart paleido jį iš glėbio, tarytum būtų žinojusi, kad pernelyg didelė užuojauta jį palauš. Šešiolikmetė mergina pasiūlė jam vienintelį dalyką, kurį galėjo, – savo supratingumą ir ramų buvimą šalia, kuris padėjo neišskysti. Tas giedrų akių žvilgsnis rodė, kad ji kliovėsi, jog jis pasielgs tinkamai; taip ir buvo.
Kas būtų nutikę, jeigu jos nebūtų buvę šalia? Ar jis būtų leidęsis vytis, iškvietęs savo geriausią draugą dvikovon? Paleidęs į jį kulką ir sugriovęs tris gyvenimus?
– Taip, tiesa. Gerai, savo žodžio neatsiimsiu.
– Ačiū. – Jos ranka keliant puodelį mažumėlę virpėjo, bet daugiau ji niekuo neišsidavė baiminusis išgirsti atsisakymą.
Ji visuomet buvo narsi. Risas įsipylė dar kavos, kad ji nesuprastų, jog jis pastebėjo, ir pajuto kirbant kaltę. Nereikėjo jos pamiršti. Tačiau džentelmenui nedera rašyti laiškus jaunai merginai.
– Kodėl tu?.. – paklausė Tėja ir nutilo. – Nesvarbu.
– Kodėl vakar buvau girtas? Velnias žino. Metai staiga pasirodė labai ilgas tarpas, ir aš pradėjau abejoti, ar tikrai to noriu, ar tai tebuvo įgeidis. Pirma įtikinėjau save, kad nusipelniau atostogų, – Risas jau norėjo nebaigti sakinio, bet Tėjai jis visada galėdavo pasisakyti viską, – prieš pradėdamas ieškoti žmonos debiutančių pokyliuose.
Ir nekenčiu savęs už tai, kad pasinaudojau Bonaparto pralaimėjimu kaip pasiteisinimu, kodėl turėčiau atidėti paiešką dar vieniems metams. Štai kodėl gėriau. Esu bailys. Reikėjo kaip nors tvarkytis su tais prisiminimais. Mažai tikėtina, kad istorija pasikartos; visiškai saugu bandyti vesti dar kartą. Protu Risas tai suvokė, bet jausmais, matyt, ne. Regis, kai kurių dalykų jis visgi nepajėgs prisipažinti net Tėjai.
– Tu visuomet turi planą, – atsiliepė ji tokiu abejingu balsu, kad Risas net sutriko. Bet ko jis tikėjosi? Kad ji sukrėsta aiktelės, kad jis pamiršo Sereną?
– Ir dėl to dabar turime leistis į kelią. Turiu būti Doveryje pusę penkių. Turėsime valandą pakrauti karietas ir spėti išplaukti su potvyniu.
– Gabensiesi karietas į Prancūziją? Kaip? – balsas iš po vualio – Tėja dėjosi kepuraitę – nuskambėjo kažkaip dusliai. Ar jis ją kažkuo nuliūdino?
– Nusisamdžiau laivą. Neketinu vargti be patogumų.
– Puiku. – Tėjos balse buvo girdėti pritarimas. Matyt, jam pirma pasigirdo. – Prabanga man patinka. Tai reiškia, kad liks gerokai daugiau vietos pirkiniams.
– Pirkiniams?! – Toji Tėja, kurią jis prisiminė, nerodydavo jokio susidomėjimo vaikščiojimu po parduotuves. Bet vėlgi, tada ji buvo padūkusi mergaitė. Žvelgdamas į klaikią suknelę Risas nusipurtė pagalvojęs, kaip ji įsivaizduoja pirkinius. Na, bet prieš išleisdama į pobūvius pamotė netruks sutvarkyti jos garderobą. Tada jo skaudamoje galvoje iškilo miglotas prisiminimas, kad Tėja minėjo kelis sezonus lankiusis debiutančių pobūviuose. Taip pat ir apie piršlybas, ir kažkokį vyrą, už kurio ji lyg ir turėjo tekėti. Ne, negali būti.
– Žinoma. Todėl visi ir važiuoja į Paryžių.
Šįkart Risui buvo nė motais, kaip tai atrodys, ir jis balsiai suunkštė.
Trečias skyrius
Hartfordas,