to užtenka apsisaugoti nuo ištvirkėlių. Puikiausiai suprantu, kad dienos šviesoje neatrodau kaip vyras. Be to, aš ne pabėgau, o išvykau iš namų.
Riso lūpos sukrutėjo: ji matė, kad jis tyliai skaičiuoja valų kalba iki dešimties. Būdamas berniukas, sakydavo balsiai, ir ji išmoko skaičiuoti. Un, dau, tri…
– Grifinai, atnešk dar brendžio. Arbatos ir ko nors užvalgyti ledi Altėjai. Kurios, žinoma, čia nėra.
Tėja leidosi nuvedama į kabinetą. Risas numetė jos krepšius ant tako priešais židinį ir nustūmė bjaurų rausvai gelsvą katiną nuo vieno iš krėslų, sustatytų palei židinį iš šonų.
– Sėskis. Tas kostiumas ir taip atrodo baisiai; keli katino plaukai nieko nepakeis.
Katinas sušnypštė ir priplojo ausis prie galvos.
Vos Tėjai spragtelėjus pirštais, gyvūnėlis užrietė uodegą klaustuku ir išsinešdino. Lieka tikėtis, kad tai ne pranašiškas ženklas, koks sutikimas jos laukia.
– Ar čia tavo katinas?
Risas prisimerkė.
– Katinas atslinko iš virtuvės ir jaučiasi kaip namie. – Klestelėjęs ant krėslo priešais, jis persibraukė rankomis per plaukus. – Prašau, pasakyk, kad viskas ne dėl kokio nors vyro. Septintą aš išvykstu į Doverį ir nenorėčiau atidėti kelionės dėl dvikovos su kokiu nors nenaudėliu, kurį vaizduojiesi įsimylėjusi.
Būtų geriau, jei jis būtų blaivus. Kalbant apie dvikovą, ji neįsivaizdavo, kad tokios būsenos jis sugebėtų muškieta pataikyti net į daržinės duris.
– Aišku, kad ne dėl vyro. – Aišku, kad taip, bet jei išklosiu tau visas smulkmenas, nieko nepasieksiu. – Nebūk juokingas. Ir kodėl, meldžiu pasakyti, turėtum dėl manęs kautis dvikovoje? – Stebėtina, kaip sunku buvo nedrebinti balso. Ji tikriausiai labiau pavargusi, nei įsivaizdavo.
– Visuomet tekdavo, – staiga šyptelėjęs atkirto Risas, braukdamas smiliumi per nosies nugarėlę. Tobulą graikišką profilį sudarkė peštynės su kaimo berniūkščiais, kurie ją pravardžiavo. Jai buvo šešeri, jam – dvylika. Šypsena pranyko taip greitai, kaip pasirodžiusi. – Tai jei ne dėl vyro…
– Tam tikra prasme taip. – Smirdinčioje tamsioje karietoje per ilgas kelyje praleistas valandas ji išmoko kalbą mintinai. Nevisiškas melas, nevisiška tiesa… – Prisimeni, kad jau trečius metus lankausi debiutančių pokyliuose. Ne, aišku, kad neprisimeni – mieste mūsų keliai taip ir nesusikirto. Tau neteko kęsti visų tų vestuvių turgaus baisybių.
Riso žandikauliai sukrutėjo, ir ji prikando lūpą. Kaip kvaila ir netaktiška buvo užsiminti apie vedybas! Jam vis dar rūpi; tikriausiai vis dar skauda.
– Žodžiu, tėtis pasakė, kad tik veltui švaistau pinigus, ir dar vieni metai pokyliuose su gerokai už mane jaunesnėmis merginomis nieko nepadės. Tad jis išsiuntė mane atgal į Langli Parką ir ėmėsi ieškoti man jaunikio vietoje.
– Nori pasakyti, kad išvis nesulaukei pasiūlymų? – Riso balsas nutrūko Grifinui įnešus padėklą. Tada jis mostelėjo jai vaišintis, o pats kliūstelėjo taurėn tamsaus gėrimo. – Na, aš juk žinau, kad dėl tavo motinos…
– Ak, taip, piršosi keletas labai tinkamų į poras jaunesniųjų sūnų. Tėvas duoda padorų kraitį, be to, dar yra ir mano patikos fondas. – Abu šie dalykai buvo svarbios paskatos, kompensuojančios kitus dalykus – jos paprastą kalbėseną, domėjimąsi mokslu, vidutiniokišką išvaizdą, ką ir kalbėti apie motiną, kuri iki skubotų vedybų buvo aktorė ir tėvo meilužė, ir tragiškai mirė gimdydama. – Aš juos visus atstūmiau.
– Kodėl? – virš taurės krašto prisimerkė Risas, matyt, bandydamas sufokusuoti žvilgsnį.
– Nepamilau nė vieno iš jų. – Jie nemylėjo manęs. Nė vienas. – Tėtis išrinko serą Entonį Meldretą. – Ar Risas supras, jeigu ji paaiškins, kodėl dabar jaučiasi tokia išduota? Kodėl privalėjo išvykti? Senasis Risas būtų supratęs, bet ar supras šis apsvaigęs vyras? Ne, geriau neatskleisti visų kortų. – Mudu vienas kitam netikome, bet tėtis pasakė, kad arba ištekėsiu už Entonio, arba liksiu Langli Parke ir visą likusį gyvenimą būsiu pamotės kompanione.
– Perkūnas! – Regis, Risas prisiminė jos pamotės polinkį į hipochondriją, melancholiją ir absoliutų savanaudiškumą. Ilgais pirštais pasitrynė kaktą, tarytum būtų bandęs nuvyti galvos skausmą, o galbūt prikviesti kokią rišlią mintį. – Suprantu tavo bėdą.
Ar tikrai supranta? Veikiausiai ne, sunku tikėtis, kad toks vyras kaip Risas suprastų, į kokią protą bukinančią nuobodybę tektų pasinerti senmergei dukrai. Tai tas pats, kas būti palaidotai gyvai. Be to, nereikia tikėtis, kad jis supras, kaip baisu ištekėti už vyro, kuris jai neįkvepia nei simpatijos, nei pasitikėjimo, su kuriuo ji neturi nieko bendro.
– Įsivaizduoju, kaip būtų sunku, – tęsė jis, patvirtindamas Tėjos įsitikinimą, kad jis nieko nenutuokia. – Tačiau bėgti… – Risas susiraukė. – Dabar neturiu šitam laiko. Kaip tik ruošiuosi kelionei po Europą.
– Žinau, tėtis man sakė. Toks domėjimasis kultūra, kurio iki šiol nerodei, jam atrodo pagirtinas. Prašau, Risai, paklausyk. Man dvidešimt dveji. Aš nebėgu – tiesiog imu gyvenimą į savo rankas.
– Dvidešimt dveji? Nesąmonė. Taip neatrodo. – Tai nebuvo komplimentas.
Tėja sukando dantis ir stūmėsi toliau.
– Kad galėčiau pati valdyti savo pinigus ir būti nepriklausoma, man tereikia gauti dviejų iš trejeto patikos fondo valdytojų sutikimą. – Ne kažin kokie turtai, bet ji gautų laisvę ir galimybę rinktis. – Jeigu sutikimo nebus, negausiu nieko, kol tėtis pritars mano santuokai.
– Vienas iš jų, spėju, yra tavo tėvas, – Risas pakėlė grafiną, akimirką jį tyrinėjo ir pastatė atgal. – Kad ir kaip šią akimirką gundytų visiška užmarštis…
– Taip, – nutraukė ji, – o močiutė puikiai žinojo, koks jis. – Nėra prasmės vaidinti mylinčią dukrą. Visą vaikystę jos tėvas tebuvo tolima neryški figūra ir pradėjo pastebėti ją tik mergaitei sulaukus tokio amžiaus, kai nebebuvo galima išsiųsti jos į vaikų kambarį. Jau ir taip blogai, kad gimė mergaitė. Mergaitė, kuri nepaveldėjo nė krislelio legendinio motinos grožio, buvo bevertė, nebent naudingai ištekėtų. Tėja jautėsi taip, tarytum tėvo visai nepažinotų, ir, kad ir kaip gaila, jį pažinti nejuto jokio noro.
Jeigu šis sumanymas neišdegs, tėtis susizgribs, ką ji sugalvojo, ir paspaus trečiąjį patikos valdytoją poną Hilą, ji spąstuose. Prisiminusi šaltus, be meilės vaikystės namus, ji nusipurtė. Debiutančių pokyliai buvo jos kelias į laivę, bet dabar ir toji galimybė buvo iš jos atimta.
– Močiutė turėjo paskirti tėtį vienu iš valdytojų, nes kitaip būtų atrodę labai keista, bet ji įrašė sąlygą, jog man tereikia tik dviejų iš jų pritarimo priimant svarbius sprendimus, kad galėčiau jį apeiti.
Nusiraminusi, kad bent jau surado Risą namuose, ji pasijuto ištroškusi ir alkana kaip vilkas, ir įsipylė arbatos.
– Antrasis patikėtinis yra jaunesnysis ponas Hilas, močiutės advokato sūnus. Kalbėjausi su juo, ir jis visiškai pritarė, kad galėčiau pinigus tvarkyti pati. Turiu tai patvirtinantį laišką. Jei tik tėtis nesuuos, ką sumaniau, ir nemėgins jo paveikti… – Altėja užčiuopė prie širdies įkištą voką ir pajuto raminamai traškant pergamentą. Juk tėvui nepavyks bauginimu pakeisti šito rašto? – Trečioji mano patikėtinė yra krikšto motinėlė Agnesė.
– Krikštamotė. Ji tai jau tikrai leis tau tvarkyti savo turtą. – Regis, brendis