paragino Gasas, tačiau šaukštai buvo po pietų. Džulianas sukriokė, lyg būtų išaušęs penktadienis, mėnesio trylikta diena – tiesą sakant, jam buvo nusispjauti, kad klykia kaip mergaitė, kaip pusseserė Torė, kai užmetė jai už palaidinės rupūžę – tais metais ji buvo pradėjusi nešioti nulinio dydžio liemenėlę.
– Po velniais, kas čia vyksta?! – Džulianas pažvelgė į savo kūną – iš kone visų jo angų kyšojo bauginantys vamzdeliai. Tamsaus kraujo ir įvairių skysčių maišeliai kabėjo ant lašelinių, it tylūs sargai supančių jo lovą. Aparatai šniokštė, dūzgė ir pypsėjo. Klaikus jų garsas aidėjo sterilioje palatos tyloje, tarsi kūnas būtų buvęs tik dar vienas aparatas, kurio veiklą palaiko prietaisai. Slaugytoja, regis, tikrino jo organizmo būklės rodmenis, o šie, sprendžiant iš surauktos moters kaktos, ne itin džiugino.
Džulianas prisiartino prie slaugytojos ir paklausė:
– Kas man nutiko? – Tačiau moteris pažvelgė tiesiai per jį, išėjo pro duris ir grįžo į slaugytojų postą kitapus palatos lango.
– Ei! – sušuko Džulianas. Jis nusekė paskui slaugytoją, bet ji nekreipė į jį dėmesio, net kai palietė jai ranką, nesureagavo. Džulianas pasisuko į kitą slaugytoją, paskui į gydytoją ir karštligiškai mojuodamas suriko: – Ei! Kas nors paaiškinkite, kas čia vyksta!
Tačiau visi dirbo toliau, šnekučiuodamiesi tarpusavyje, įbedę akis į kompiuterių monitorius, ir nepaisė Džuliano.
Kadangi Gasas su juo kalbėjosi ir, regis, jį matė, Džulianas atsigręžė į žemą liesą senuką, vilkintį mėlynu kostiumu šviesiais ruoželiais, su elegantiškais sidabriniais ūsiukais ir senovišku monokliu, pūpsančiu prie vienos akies.
– Kas čia darosi? Tu supranti?
– Jaunuoli, nieko neatsimeni? – paklausė Gasas ir viltingai susinėrė rankas.
– Ne. Žodžiu… kodėl aš čia, o mano kūnas ten? Ar aš… suprantate… miręs? – Džulianas sukuždėjo žodį „miręs“, nes iš tiesų nenorėjo sužinoti atsakymo.
– Ne. Ne miręs. Tau koma.
– Koma? – Džulianas vėl pasižiūrėjo į savo kūną – ilgi juodi plaukai, tankūs ir garbanoti. Aukšti skruostikauliai. Ant vieno dilbio angelo tatuiruotė, šalia alkūnės ištatuiruotas švirkštas, o ant bicepso virš jo – žodžiai: „Šėlk arba mirk.“ Aha. Tai jis. Gražus šunsnukis, pamanė Džulianas, nors veido spalva nedaug skyrėsi nuo baltos paklodės.
– Taip, brangus bičiuli. Panašu, jog panirai į komą, antraip manęs čia nebūtų. – Gasas išlygino tamsiai raudoną kaklaraištį, pačiupinėjo deimantinį segtuką ir susinėrė rankas už nugaros, supdamasis ant puikiai išblizgintų juodų batų kulnų.
– Kur čia? Ir jei jau taip – kas, po galais, esi tu?
– Nagi, jaunuoli, nėra jokio reikalo pykti. Mes esame „Tarp čia ir ten“. O aš esu Gasas, tavo vadovas.
– Gal pakartotum?
– „Tarp čia ir ten“. Kitaip tariant, nei Rojuje, nei Pragare. Esame per vidurį. Arba, tiksliau tariant, tu esi. O aš, taip sakant, turiu tave pamokyti visokių gudrybių.
– Kodėl aš ne ten? Ne savo kūne?
– Geras klausimas, reikalaujantis nuodugnaus atsakymo. Paaiškinsiu, kiek leis laikas, nes turime gana skubią užduotį. Ar nors kiek išmanai kvantinę fiziką?
– Eik tu švilpt, turbūt tyčiojiesi, žmogeli. Ničnieko neišmanau. Aš radijo laidos vedėjas, vulgarusis vedėjas WNRQ radijo stotyje, o ne… fizikas. Jėzau, tikriausiai sapnuoju. Heroino nebevartoju jau seniai, bet gal čia koks atkrytis ar ką?
– Ne. Nesu tavo vaizduotės vaisius. Patikėk manimi, tu ne toks kūrybingas. Nesvarbu. – Senukas atsiduso. – Geriausiai paaiškinti galiu taip: visata nuolat juda. Netgi stalas, kėdė, uola – jie sudaryti iš judančių dalelių, mažučių atomų ir dalelyčių ir, jei tikėsime stygų teorijos šalininkais – o jie, žinok, neklysta, – yra netgi dar smulkesnių dalelių, tarytum plonytės stygos nutisusių erdvėje, kurios net nepajėgiame suvokti, štai kokia ji mikroskopinė. Tiesą sakant, sunku net įsivaizduoti. O visata – nuo kosmoso iki mažyčių dalelyčių – nuolat juda, plečiasi ir greitėja, reikia nepamiršti, jog vieną dieną ji gali subliūkšti iki pirminio lygio, nors aš nesu išsamiai susipažinęs su visomis visatos saugomomis paslaptimis. – Jis tyliai sukrizeno.
– Drauguži, kalbėk angliškai.
– Stengiuosi, jaunuoli. Antra vertus, negaliu tiksliai žinoti, kas visatos laukia ateityje. Tačiau žinau, kad ji niekada, nė vienai akimirkai netampa inertiška. Kalbant astrofizikos terminais, kosminis augimas apibūdina proporcingą plėtimąsi, kurį skatina neigiamo slėgio vakuuminės energijos tankis.
– Klausyk, drauguži… gal galėtume praleisti tas mokslines kalbas, kurių, leisk tave patikinti, niekada nesuprasiu, ir pereiti prie tos dalies, kuri paaiškina, kodėl mano kūnas guli ten, su vamzdeliais, sukištais į sumautą nosį?
– Tuoj paaiškinsiu. Supranti, kurdama visatą Ji sukūrė Rojų ir Pragarą, taip pat ir tarpinę vietą.
– Ji?
– Žinoma. Nejau niekada nepastebėjai, kad moterys yra maitintojos, kūrėjos?
– Na, galbūt, bet… supranti, Biblija ir…
– Bijau, kad ji buvo parašyta neobjektyviai. Parašyta vyrų. Pirmojo „Tik vyrai“ klubo.
– Nori pasakyti, kad visatą sukūrė pana. Taip pat ir „Tarp čia ir ten“.
– Žinau. Gremėzdiškas pavadinimas. Gaila, kad Ji nesugalvojo kokio nors… nežinau, lengviau įsimenamo. Šiaip ar taip, vien dėl to, kad esi ištiktas komos, mano naujasis drauge, nenustoja galioti visatos taisyklės. Privalai ką nors veikti. Dėl to atsidūrei „Tarp čia ir ten“, o būdamas tarpinėje erdvėje turi atlikti darbą. Mes turime darbotvarkę ir, drįstu pridurti, mums reikia jos imtis. Tuojau pat.
– O tu?
– Aš? Aš esu vadovas.
– Turi asmens dokumentą?
– Apgailestauju, bet ne. Tikėjausi, tapatybei patvirtinti užteks fakto, kad tavo kūnas guli ten, o mes esame čia. Paprastai to užtenka.
– Iš kur tas britiškas akcentas?
– Gyvendamas žemėje buvau britas, akivaizdu, kad atsikratyti akcento sunku, netgi po daugybės amžių, praleistų pomirtiniame gyvenime. Be to, vis dar mėgstu tamsų alų. Ir sklindžius.
– Pomirtinis gyvenimas. Regis, sakei, kad mes nesame mirę. Pomirtinis gyvenimas įtartinai primena posakį „užversti kanopas“.
– Mes nemirę. Aš esu miręs. Tiesą pasakius, buvau miręs. Dabar esu vadovas. Na, formaliai aš miręs, bet mano dvasia… Tikriausiai viskas priklauso nuo to, ar stiklinę matai puspilnę ar pustuštę. Antra vertus, tu nesi miręs. Tu esi… šioje tarpinėje erdvėje.
– Kas gi man nutiko? – Nors jo kūnas, gulintis lovoje, atrodė skausmingai nemaloniai, būdamas naujame dvasiniame kūne Džulianas nejuto jokio skausmo. Tiesą sakant, geriau pagalvojus, jautėsi stebėtinai gerai. Jei ne tas klaikus siaubas.
– Tikrai nieko neatsimeni? Pagalvok, kas nutiko.
– Na… – pamėgino Džulianas. – Žinai, sunkoka galvoti matant save ištiktą komos. – Vėl plūstelėjo panika. Jis pabandė susikaupti ir prisiminti. – Kalbėjau eteryje. Lesbietės. Kalbėjau apie lesbietes. Dėl jų mano laida tapo klausomiausia popietės ir vakaro radijo laida. Buvo perparduota. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą manęs klausosi visoje šalyje. Retransliacijos.