nutilo, plūstelėję vaizdiniai ir nauja panikos banga užėmė kvapą.
– O Dieve… Mane pašovė. – Jis nuskubėjo prie savo kūno, ištikto komos. – Jėzau… į pilvą. – Džulianas matė tvarsčius, kyšančius iš po antklodės. – Vyrukas, kurį suerzino mano laida. Religinis fanatikas. Jis man buvo skambinęs. Atpažinau jo balsą.
– Taip, – tyliai patvirtino Gasas.
Džulianą apėmęs siaubas sustiprėjo.
– Jėzau. – Jis ėmė žingsniuoti po palatą. – O Viešpatie. Ar aš išgyvensiu?
– Nežinau, – atsakė Gasas. – Tokios informacijos neturiu. Ji neįtraukta į tavo bylą.
– Nesuprantu. Nieko nesuprantu.
– Nurimk. Duok sau laiko. Prisitaikysi. O dabar turi atlikti darbą. Nukreipti dėmesį nuo savo padėties, taip sakant.
– Kokį darbą? Ką? Ar dvasioms reikalinga radijo laida, į kurią galėtų skambinti?
– Vargu. Ne, šis darbas daug svarbesnis už bet kokį žemišką užsiėmimą. Ypač už tauškalus apie lesbietes.
– Tu nusiteikęs prieš lesbietes?
– Ne.
– O Dievas?
– Ne. Ji laikosi nuomonės, kad svarbiausia yra mylėti, ne taip svarbu – ką.
– Ji.
– Taip. Aš tau jau sakiau. Nežiopsok, jaunuoli. Jei reikia, konspektuokis.
– Oi, liaukis. Aš vis dar mėginu suvokti. Moteris. Dievas yra moteris. Po galais. Tiek to, patikėsiu. Ar aš su Ja susitiksiu?
– Tu to nenori. Jei Ją sutiksi, tai reikš… – Gasas pažvelgė į nejudantį Džuliano kūną ir ranka brūkštelėjo sau per kaklą, vaizduodamas giltinės dalgį.
– Aišku. Jokių susitikimų su Dievu. Gerai, gal papasakosi man apie užduotį?
– Gerai. Supranti, mes nesame angelai. Ir tikrai nedirbame Kitai komandai. – Gasas sudrebėjo. – Neturime nė vienos iš ypatingų galių. Mes kalbame ir galiausiai gyvenantieji žemėje pradeda mus girdėti – galbūt. O jeigu jie klausosi, tada galime ką nors pakeisti.
– Tai ką? Mes kalbamės su šizofrenikais? Žmonėmis, girdinčiais balsus?
– O ne. Tos nelaimingos sielos girdi balsus, nes jų smegenų cheminė pusiausvyra sutrikusi. Tikriausiai kartais jie gali išgirti ir kurį nors iš mūsų. Tačiau šiuo atveju žmonės, su kuriais kalbamės, girdi balsą, raginantį juos ką nors nuveikti.
– Tarytum sąžinę?
– Taip. O kartais, jei ryšys su priskirtu žmogumi yra labai stiprus, jiems gali netyčia išsprūsti mūsų žodžiai. Esi girdėjęs apie Froido riktą5?
– Aišku, esu.
– Patį Froidą su jam priskirtu darbuotoju siejo stiprus ryšys.
– Ar kiekvienas žmogus turi po tokį balsą? Vieną iš mūsų?
– Ne. Bijau, kad mūsų visiems neužtektų. Tokiems kaip tu, atsidūrusiems tarpinėje erdvėje, nors jūsų ir nedaug, priskiriama užduotis paprastai atsižvelgiant į poreikį.
– Poreikį?
– Taip. Žmogus maldose prašo nurodyti kelią. Kartais meldžiasi jį supantys žmonės. Užtaria giminaitis. O jis ar ji gauna vieną iš mūsų. Arba šiuo atveju – tave. Tu gauni žmogų, kuriam stengsiesi padėti, vieną atvejį, kurį sieki paveikti.
– Ir viskas? Man reikia kalbėti? Panašiai kaip eteryje, tik vienam žmogui? Ir viskas?
– Viskas? Dieve mano, žmogau, ar negirdėjai? Aiškiai nesupranti, kaip tai rimta. Galbūt dėl šoko. Mes į šį darbą žiūrime labai atsakingai. Tai ne šiaip „ir viskas“. Kažkieno gyvenimas – gerovė, viltis – atsiduria tavo rankose, žmogus laukia tavo pagalbos.
– Na, jei jis tikisi pagalbos iš manęs… tikriausiai padėtis išties beviltiška.
Gasas šyptelėjo.
– Ji žino, ką daro. Todėl nešvaistykime laiko. Eikš ir susipažink su užduotimi. Pasak Viršininkės, tau paskirta mergina tikrai puolusi į neviltį. Ji išgyveno neįsivaizduojamai klaikią dieną. Tiesiog pasibaisėtiną.
Gasas paėmė Džulianą už alkūnės ir išsivedė iš intensyviosios slaugos palatos. Eidamas pro kitus komos ištiktus pacientus, šalia kurių it kuždantys sargai dūzgė aparatai, Džulianas išvydo daugiau vadovų ir net šunį – didelį seną šokolado spalvos labradorą, gulintį šalia lovos, kurioje, kaip spėjo Džulianas, gulėjo jo šeimininkas. Kadangi šunys į ligonines neįleidžiami, šis šuo greičiausiai taip pat buvo dvasia.
Žingsniuodamas vestibiuliu Džulianas stengėsi atskirti, kurie žmonės yra tikri, tai yra gyvi, o kurie dvasios. Greitai susivokė, jog visi senoviškai apsivilkę, kaip Gasas su savo monokliu, – dvasios. Einantys kiaurai daiktus – na, tie irgi turėjo būti dvasios. Išėjus iš ligoninės Džulianui kilo milijonas klausimų. Tiek daug, kad net galva apsisuko.
Niekieno nematomi juodu klaidžiojo Manhatano gatvėmis. Džulianas vis spoksojo į žmones, kartais atsistodavo priešais juos, bet niekas nekreipė į jį dėmesio. Galiausiai jie su Gasu priėjo daugiabutį Grenič Vilidžo6 rajone; vienam gyventojui išėjus į lauką, juodu įsmuko į vidų pro atviras duris ir pakilo laiptais iki vieno buto.
– Eime, – paragino Gasas.
– Ką? Paskambinsime į duris?
– Ne, pereisime kiaurai per jas. Tik nedvejok – kitaip gali kilti bėdų.
Gasas tvirčiau suėmė Džulianą už rankos ir beveik tempte įsitempė pro duris. Dabar jie buvo nematomi svečiai mažame dviejų kambarių bute Vašingtono aikštės parko kaimynystėje; į butą akivaizdžiai buvo įsilaužta. Svetainės viduryje stovėjo du policijos pareigūnai.
– Štai ji, – Gasas mostelėjo į ilgaplaukę brunetę, nei ploną, nei storą, apskritais rausvais skruostais, strazdanomis nuberta nosimi. Ji glamžė popierinę nosinaitę ir dairėsi po savo butą ištikta šoko.
– Gal iškart pastebėjote, ko trūksta? – pasiteiravo pareigūnė, atsivertusi bloknotą ir pasiruošusi rašiklį.
Brunetė papurtė galvą.
– Televizoriaus. Bet daugiau… tiesiog viskas suversta. Dingo mano papuošalų dėžutė, tačiau geriausius papuošalus laikau šaldymo kameroje – išgirdau patarimą per televizijos laidą, nuo tada ten juos ir saugau. Ką tik patikrinau. Viskas vietoje. Vagys nedaug ką paėmė. Tikriausiai juos išgąsdino mano kalytė. – Moteris pravirko. – O dabar ji dingusi.
– Jūsų kalytė? – Antrasis pareigūnas nudelbė akis į žemę. – Užjaučiu. Tai skaudu.
– Išeidami jie tikriausiai ją… išleido. Ar paieškosite mano šuns?
– Tiesą sakant… čia Niujorkas. Mes tiriame šimtus įsilaužimų. Tūkstančius. Kokios veislės šuo?
– Mažas Jorkšyro terjeras. Kaip tik toks, kokį kiekvienas pasilaikytų sau. – Moteris atsisėdo ir ėmė kūkčioti. Policijos pareigūnai nejaukiai mindžiukavo.
Džulianas pažvelgė į Gasą.
– Nejau turėsiu surasti pagrobtą šunį? Baik. Anokia čia nelaimė. Ar žinai, kiek žmonių apiplėšiama per dieną?
Gasas papurtė galvą.
– Privalai susikaupti. Tai tiesiog be