iš rankinės išsiėmė saulės akinius ir juos užsidėjo. Jei jau jis taip, ji irgi nenusileis.
Sunerimęs lėktuvo pilotas stovėjo jai už nugaros, visi keleiviai susikaupę stebėjo, kas gi čia vyksta, o ji pakėlė smakrą ir žengė pro atdaras duris.
Po vėsių Londono ūkanų netikėtai smogė karščio banga. Svilino saulė, apšviesdama kiekvieną jos nenoromis žengiamą žingsnį. Aukštakulniai trinksėjo metalo pakopomis, ir Lorelė iš visų jėgų laikėsi įsikibusi turėklų, kad nenusiristų žemyn. Lyg žengtų į pragarą, o jis lauktų ant bituminio tako kaip pats velnias – aukštas, bauginantis, neįtikėtinai ramus, apsuptas apsaugos vyrų tamsiais kostiumais, pagarbiai atsitraukusių, tik ir laukiančių jo įsakymų.
Buvo visai kitaip, kai ji atvyko čia pirmą kartą, kupina jaudulio ir svajonių. Lorelė pamilo šią salą ir jos žmones.
Ypač vieną žmogų.
Šį vyrą.
Lorelė matė jo akis, tačiau tai buvo nebūtina: ir taip žinojo, apie ką jis galvoja. Pajuto nerimą – suprato, kad jis, kaip ir ji, vėl pasinėrė į praeitį.
– Kristianai, – paskutinę sekundę prisiminė, kad reikia kalbėti šaltai ir abejingai: – Be reikalo metei dar vieną didžiulės svarbos sandorį ir atvykai manęs pasitikti. Iš tiesų, nesitikėjau, kad sutiksi mane su fanfaromis.
Jo sučiauptų juslių lūpų kampučiai virptelėjo.
– Kaip galėčiau nepasitikti savo brangios, mylimos žmonos?
Po dviejų beprasmių metų susitikti su juo akis į akį buvo tikras iššūkis. Tačiau dar didesnis iššūkis buvo nenumaldomas alkis, kuris degino paširdžius, bei didžiulis užslėptas geismas, kuris, kaip ji buvo įsitikinusi, išgaravo kartu su jos iširusia santuoka.
Staiga ją užplūdo neviltis, nes pasijuto lyg išduodanti įsitikinimus.
Taip jaustis ji nenorėjo.
Kristianas Ferara buvo abejingas, atstumiantis, bejausmis šunsnukis, kuriam jos gyvenime nebeliko vietos.
Ne, neabejingas. Ji tuojau prisipažino klydusi. Visai ne toks.
Tiesa, būtų paprasčiau, jei jis būtų abejingas. Bet kuriai tokiai pat jautriai kaip Lorelė Kristiano įnoringas, netramdomas siciliečio temperamentas būtų beprotiškai patrauklus. Jis suviliojo ją savo žavesiu, neslepiamu vyriškumu ir atkakliai neleisdamas jai pačiai slapukauti. Priversdavo ją būti atvira – tokia ji nebūdavo su niekuo kitu.
Dabar Lorelė džiaugėsi, kad saulės akiniai lyg ir pridengia. Nebuvo iš tų, kurie išsipasakoja kiekvienam. Visada stengdavosi atsiriboti. Kad juo pasitikėtų, turėjo sukaupti visą drąsą, dėl to jo išdavystė ją dar labiau sukrėtė.
Ji to nepastebėjo, tačiau jis tikriausiai mostelėjo ranka, nes privažiavo vienas automobilis ir durelės atsidarė.
– Lipk į mašiną, Lorele. – Nuo bejausmio balso kūnas sustingo ir ji sustojo. Net nebegalėjo pajudėti.
Lorelė spoksojo į prabangų ir akivaizdų Ferarų šeimos sėkmės įrodymą.
Buvo tikimasi, kad ji nedvejodama lips į vidų. Jo norai turi būti pildomi besąlygiškai, nes taip darė visi kiti. Savo pasaulyje – kurio dauguma žmonių net negalėjo įsivaizduoti – jis buvo pats galingiausias. Kristianas sprendė, kas turi įvykti ir kada.
Trečioji mano klaida, kad čia grįžau, – pagalvojo Lorelė. Pyktis, kurį laikė užgniaužusi dvejus metus, ėdė ją lyg rūgštis.
Ji nenori lipti su juo į automobilį.
Ji nenori jaustis uždaryta toje nedidelėje erdvėje kartu su juo.
– Nekaip jaučiuosi po kelionės lėktuvu. Ketinu šiek tiek pasivaikščioti po Palermą, o tada važiuoti į viešbutį. – Ji buvo užsisakiusi kambarį viešbutėlyje, kuris tikrai nebūtų pastebėtas Ferarų šeimos. Viešbutėlyje, kur ji galėtų atsigauti nuo emocinės įtampos po vestuvių.
Jis iškošė pro dantis.
– Lipk į mašiną, o jei ne, pats tave įlaipinsiu. Tik vėl pridaryk man nemalonumų žmonėms matant, ir tuojau pasigailėsi.
Vėl. Žinoma, ji pasielgė kaip tik taip. Sumalė jo vyrišką garbę į dulkes, ir jis niekada neatleis.
Tiesiog puiku, ir ji jam niekada neatleis.
Neatleis, nes jo nebuvo šalia, kai jai labiausiai reikėjo.
Lorelė negalėjo nei atleisti, nei pamiršti, bet tai buvo nebesvarbu, nes ji nebeturėjo jokio noro atnaujinti buvusių santykių. Nebenorėjo lipdyti to, kas iširo. Šis savaitgalis skirtas ne jiems, o jo seseriai.
Jos geriausiai draugei.
Galvodama, jog tai yra svarbiausia, Lorelė palenkė galvą ir įsliuogė į automobilį džiaugdamasi, kad jo tamsinti stiklai paslėpė ją nuo spoksančių keleivių, kurie sėdėjo nosis prispaudę prie stiklo ir stebėjo, kas vyksta.
Kristianas paskui ją įsėdo į automobilį ir durelės užsidarė. Pasigirdo patikimas spynelės dunkstelėjimas, priminęs, kad turtuolių Ferarų šeimos nariai visada taikinyje.
Jis palinko į priekį ir ėmė itališkai kalbėtis su vairuotoju, smagi išraiškinga kalba apgaubė Lorelę švelniai lyg šilkas. Jis buvo ėmęsis tarptautinio verslo ir mieliau kalbėjo itališkai nei gomuriniu Sicilijos dialektu, kuriuo kalbėjo vietiniai, nors, reikalui esant, galėjo lengvai persiorientuoti. Tai, kad jai labai patiko klausytis, kaip jis kalba itališkai, buvo vienas iš mėgstamiausių jų pajuokavimų.
Automobilis nuvažiavo ir kiti lėktuvo keleiviai pagaliau buvo išlaipinti.
Lorelė jiems pavydėjo laisvės.
– Kaip sužinojai, kuriuo reisu skrisiu?
– Tikrai nori žinoti?
Ne. Jei ir yra dalykų, kurių Ferarų šeima nežino, tai tik tie, kurie jų nedomina. Jų galios mastai gniaužė kvapą, ypač jai, atsiradusiai iš niekur. Niekam niekada nerūpėjo, nei kas ji tokia, nei kur keliauja.
– Nesitikėjau, kad mane pasitiksi. Ketinau parašyti Danai žinutę arba susirasti taksi ar ką nors panašaus.
– Kodėl? – Jo stipri raumeninga koja buvo pavojingai arti, veržėsi į jos asmeninę erdvę. – Nori žinoti, ar mokėčiau išpirką, jei tave pagrobtų? – Jis visas pulsavo jėga ir ji staiga suprato, kodėl ją taip visuomet viskas jaudino. Jo akivaizdoje ji vos pajėgė mąstyti. Ir dabar jis buvo toks patrauklus, kad jai gniaužė kvapą.
Ji šiek tiek pasislinko, kad būtų didesnis tarpas.
– Skyrybos artėja prie pabaigos. Turbūt jiems būtum primokėjusi, kad greičiau manęs atsikratytum. Tu, užsispyrusi, nesukalbama buvusi žmona.
Įtampa automobilyje, rodės, tuoj sprogs.
– Kol ant dokumentų nenudžiūvo rašalas, tebeturi Feraros pavardę. Taigi, elkis deramai.
Lorelė atsilošė.
Lorelė Ferara. Teisinė užuomina, kad pasirinko blogai. Pavardė skambi, o tikrovė visai kitokia.
Plačią ir galingą Ferarų šeimą siejo kraujo ryšys ir šimtmečius besitęsianti istorija. Jų vardas reiškė sėkmę, pareigą ir tradicijas. Net jo sesuo Daniela, nepaisant Anglijoje gauto universitetinio išsilavinimo ir maištingos dvasios, išteka už siciliečio iš geros šeimos ir apsigyvens čia. Jos ateitis suplanuota. Saugi. Po metų ji jau turės kūdikį. Paskui dar vieną. Tai įprasta visiems Ferarų šeimos nariams. Jie gimdo vaikus, kad nenutrūktų dinastija.
Lorelei degino gerklę, ji žvelgė tiesiai prieš save, gerai, kad saulės akiniai slėpė akis.
Tiek daug dalykų, apie kuriuos net neleido sau pagalvoti. Tiek daug vietų, kurių neaplankė net mintimis.
Ji