į šalį.
Nors buvo apsirengęs kasdieniais drabužiais, juodais džinsais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis, prasegtu kaklu, Lorelė tuoj pat kūnu pajuto grubią vyrišką jėgą, sudariusią didžiąją jo esybės dalį. Kristianas be skrupulų rodė vyriškumą, kaip jo urvuose gyvenę protėviai. Didžiavosi savo vyriškumu. O ji sudavė tam pasididžiavimui mirtiną smūgį.
– Kodėl Dana neatvyko su tavimi manęs pasitikti?
– Mano sesuo tiki laiminga pabaiga.
Ką tai galėtų reikšti? Gal Daniela manė, kad jei jie bus vieni, puls vienas kitam į glėbį, ir žaizda, gilesnė už Didįjį Kanjoną, užgis savaime?
Lorelė prisiminė koledžo laikus ir nevykusius Danos bandymus piršliauti.
– Ji visada tikėjo pasakomis. – Pro kančių miglas prasimušė seniai pamirštas vaizdas. Vaiko kambarys, lovelė su baldakimu ir apšvietimas kaip pasakoje. Pilnos lentynos knygų, vaizduojančių gyvenimą kaip linksmą nuotykį. Svajonių kambarys. Supykusi, kad prisiminė tai kaip tik dabar, ji krestelėjo galvą, kad šis vaizdas išnyktų iš akių. – Dana nepataisoma romantikė. Manau, kad ir teka ji nepaisydama… – Lorelė staiga nutilo, o Kristianas užbaigė mintį.
– …Nepaisydama to, kad mato, kaip byra į šipulius mūsų santuokos laivas? Kai pagalvoju apie tavo laisvą požiūrį į vedybų priesaiką, man ima kilti abejonių dėl tavo apsisprendimo tapti vyriausiąja pamerge. Negi nemanai, kad šiek tiek veidmainiauji?
Jis apkaltino ją, visiškai atsikratė atsakomybės, tačiau Lorelė net nemanė su juo ginčytis, nes nenorėjo daryti įtakos galutiniam rezultatui. Kristianas jos nekenčia. Tegul. Jo priešiškas nusiteikimas Lorelei netgi naudingas, kadangi slopina tuos grėsmę keliančius jausmus, kurie teberusena giliai viduje.
O kas liečia apsisprendimą būti Danos vyriausiąja pamerge…
Lorelė buvo sugalvojusi daugybę atsisakymo paaiškinimų, tačiau kalbėdama su savo drauge nepateikė nei vieno. Ketvirtoji mano klaida, – pagalvojo. Kaip ji galėjo tiek daug kartų suklysti?
– Aš esu ištikima draugė.
– Ištikima? – Jis iš lėto nusiėmė saulės akinius ir pažvelgė į ją tamsiomis akimis pro tankias blakstienas, leisdamas pamatyti visas savo kančios gelmes. – Dar drįsti kalbėti apie ištikimybę? Matyt, dėl kalbų skirtingumo, mums šio žodžio reikšmė skiriasi. – Priešingai nei Lorelė, vyras visai neslėpė jausmų. Išliejo jai visa, ką laikė širdyje, ir kuo jis buvo atviresnis, tuo toliau ji nuo jo traukėsi. Lorelė labai stengėsi valdyti savo jausmus. Savaime suprantama, Kristiano jausmų valdyti ji negalėjo.
Gniuždoma tokių stiprių kaltinimų, ji įsirėmė į sėdynės atlošą ir stengėsi kvėpuoti ramiai. Galėjo mesti jam savo kaltinimus, tačiau tada būtų grįžę į praeitį, o ji norėjo eiti tik pirmyn. Lorelei drebėjo ir rankos, ir kojos, pajuto kad šąla pirštų galiukai.
Žinodama, kaip svarbu valdyti įtampą, stengėsi kvėpuoti lėtai.
– Jei jau ketini išsiveržti kaip Sicilijos Etnos ugnikalnis, bent palauk, kol būsime už uždarų durų. Tai tik vestuvės. Jas galime praleisti ramiai, be peštynių.
– Tik vestuvės? Vestuvės tik šiaip sau, tą norėjai pasakyti, Lorele?
– Gana, Kristianai. – Jis nesuprato, kad gal yra neteisus. Nemokėjo atsiprašyti. Lorelė žinojo, kad Kristiano žodyne nėra žodžio atleisk, ir kad tai neturi nieko bendra nei su jo sugebėjimu gražbyliauti, nei su savimeile.
– Bet kodėl? Nes bijai to, ką jauti? Prisipažink. Kai būni su manimi, tave gąsdina jausmai.Taip jau yra.
– Ak, prašau…
– Jie ima liepsnoti, argi ne? – Jo balsas buvo šilko švelnumo ir kėlė grėsmę. – Jausmai taip tave baugino, kad turėjai jų atsisakyti. Dėl to ir išvažiavai.
– Manai, kad tave palikau, nes išsigandau savo didžiulės meilės tau? – Atsakydama Lorelė svaidė pasipiktinimo žaibus. – Esi taip neįtikėtinai pasipūtęs, kad tau prireiks visos salos savo egoizmui sutalpinti. Kaip manai, Sicilijos pakaks? Gal dar reikėtų pirkti ir Sardiniją?
– Dirbu ta kryptimi. – Šioje trumpoje frazėje nebuvo nė lašelio ironijos. – Jeigu jau tau vis tiek, kodėl negrįžai?
– Nebuvo dėl ko grįžti. – Ir daugybė priežasčių būti toli. Lorelė žiūrėjo tiesiai prieš save, bandė surikiuoti mintis, jautė, kad Kristianas į ją tebežiūri.
– Gražiai atrodai. Numaldai nerimą darydama pratimus?
– Kūno rengyba mano darbas. Taip užsidirbu pragyvenimui. O grįžau dėl tavo sesers, o ne dėl m… – žodis pats išsprūdo, praslydo pro visas užtvaras, kurias ji buvo pastačiusi – tavęs ir manęs.
– Net negali to ištarti? Mūsų, tesoro. Žodis, kuriam tu priešiniesi, yra mūsų. Bet tau visada buvo labai sunku suvokti, kad esi dalis mūsų. – Kristianas patogiai įsitaisė sėdynėje, atsipalaidavo, įsitikinęs savo teisumu. – Matyt, bus geriau, jei nevartosi žodžio ištikima, kai kalbėsi apie save. Tai tikrai veda mane iš proto. Manau, supranti.
Lorelė pasijuto lyg matadoras, užspeistas įpykusio buliaus, neturėjo jokių gynybos priemonių, tik savo pyktį. Tas pyktis degino pamažu ir kėlė pavojų, nes jis elgėsi taip lyg būtų niekuo dėtas dėl jų santykių baigties.
Jis nepajėgia to suprasti, – kartojo pati sau. – Jis net nesupranta, ką padarė ne taip.
Ir tai buvo tūkstantį kartų blogiau.
Vienintelis žodis atleisk būtų ištaisęs viską, tačiau prieš atsiprašydamas Kristianas turėtų pripažinti savo kaltę.
Prisiminusi pasiryžimą nekalbėti apie praeitį, Lorelė pakeitė pokalbio temą.
– Kaip jaučiasi Dana?
– Nekantrauja teisiškai tapti viena iš mūsų. Ne taip kaip tu, ji nesibaimina artumos.
Ji prisiminė maniusi, kad jų santykiai per daug tobuli ir laikas parodė, kad neklydo. Tobulybė subyrėjo kaip kortų namelis.
– Jei ketini nuolat mane graužti, gal geriau kitu reisu skrisiu namo.
– Ir nuo to tau bus geriau? Aš taip nemanau. Be to, juk esi mūsų garbės viešnia.
Ji sukrūpčiojo nuo balso, kuriuo buvo pasakyti šie žodžiai, nes jame išgirdo kartėlį ir gėlą, kurie degino jos žaizdas, lyg ant jų kas būtų užpylęs citrinos sulčių.
Kartais, kai skausmas tapdavo nebepakeliamas, Lorelė užduodavo sau klausimą, ar jos gyvenimas būtų buvęs geresnis, jei nebūtų sutikusi Kristiano. Lorelė susidūrė su gyvenimo sunkumais, todėl susipažinusi su Kristianu Ferara pasijuto lyg būtų savo sukurtos pasakos pagrindinė herojė. Tik nežinojo, kad gyvenimas taps dar sunkesnis, kai jinai jį paliks.
– Dabar matau, kad vykti čia nebuvo pats geriausias sumanymas.
– Jei ne Danos vestuvės, tau nė kojos nebūtų leista įkelti į šią salą.
Lorelė susilaikė nepasakiusi tiesos: jei ne jo sesers vestuvės, jos čia nė kvapo nebūtų.
Skyrybos galėtų vykti tiesiogiai jai nedalyvaujant. Lorelė buvo linkusi nuo visko atsiriboti.
Jau ketvirtį valandos jie važiuoja painiomis Palermo gatvėmis, kuriose apstu gotikinių ir barokinių bažnyčių bei senovinių rūmų. Centre stūkso Ferarų rūmai, Kristiano miesto rezidencija, dabar retkarčiais tampanti išskirtine jungtuvių bei koncertų rengimo vieta. Puikiosios rūmų mozaikos ir barokinės lubų freskos traukia viso pasaulio mokslininkus bei turistus. Tai buvo viena iš Kristianui priklausančių salos rezidencijų,