Feraros žmona. Sarah Morgan

poilsio stotelę ir vieną iš pasaulio aukščiausios klasės viešbučių.

      Viešbutis buvo priebėga elitui, tai tarptautinės bendruomenės grietinėlei, geidusiai nuošalumo ir vienumos. Tą jiems užtikrino ne tik garsioji Ferarų apsauga, bet ir kranto linijos ypatumai. Broliai Feraros pastatė šį prašmatnų viešbutį žemės plote, kurį iš trijų pusių supo nuosavas paplūdimys, o vešliuose soduose buvo pristatyta ištaigių vilų. Tai buvo Viduržemio jūros rojus, kiekvienoje viloje buvo galima mėgautis vienatvės palaima.

      Skausmą čia atvykus dar paaštrino prisiminimai, kurie, kur tik pažvelgsi, rėžė širdį, nes kaip tik čia, pačiame nuosavo paplūdimio pakraštyje, ant uolėto iškyšulio pastatytoje prabangioje viloje, jie praleido pirmąsias medaus mėnesio naktis. Šią vilą Kristianas buvo pasistatęs savo reikmėms. Tikras užkietėjusio viengungio būstas.

      Lorelė net sustingo. Juk jie neužsakė kambario šiame viešbutyje?

      – Aš užsisakiau viešbutį ne kurorte.

      – Tiksliai žinau, kur būtum apsistojusi. Personalo darbuotojai atšaukė užsakymą. Apsigyvensi ten, kur aš noriu, ir džiaukis, kad siciliečiai svetingi, mes negalime palikti svečio už durų.

      Ją ėmė pykinti.

      – Ketinau apsistoti kur nors kitur ir atvykti tiesiai į jungtuves.

      – Daniela nori, kad dalyvautum visuose renginiuose. Šį vakarą renkasi vietiniai. Juodojo kaklaraiščio vakarėlis. Šokiai ir gėrimai. Tikimės, kad dalyvausi, nes esi vyriausioji pamergė.

      Šokiai ir gėrimai?

      Lorelei staiga pasidarė šalta ir ji panoro, kad vairuotojas išjungtų oro gaivintuvą.

      – Turbūt negalėsiu dalyvauti iškilmėse prieš jungtuves. Turiu pasiėmusi nešiojamąjį kompiuterį, taigi galėsiu dirbti. Šiuo metu esu užversta darbais.

      – Man neįdomu. Dalyvausi ir privalėsi šypsotis. Gal pamiršai, mūsų skyrybos taikios ir santūrios.

      Santūrios?

      Ką jau kalbėti apie santūrumą, kai ją suka jausmų verpetai, o jo akyse blykčioja grėsmės atspindžiai. Mūsų santykiai santūrumu nepasižymėjo, – abejingai svarstė Lorelė. Juodu užvaldžiusi aistra buvo karšta, pašėlusi ir nevaldoma. Tikra nelaimė, šis įkarštis sunaikino jos gebėjimą blaiviai mąstyti.

      Lorelė bandė išlaikyti normalų kvėpavimo ritmą, bet tikimybė, kad jai teks susidurti su jo šeimos nariais akis į akį, visiškai atėmė ryžtą. Žinia, jie visi jos nekentė. Iš dalies tai buvo jai suprantama. Jų akimis žiūrint, ji buvo anglė, nusivylusi vedybomis, o tuose visuomenės sluoksniuose, kuriems priklausė Feraros, toks požiūris buvo nedovanotinas. Sicilijoje vedybos būdavo ilgalaikės nepaisant nieko. Į meilės romanus, jei tokių pasitaikydavo, buvo žiūrima pro pirštus.

      Ji nežinojo, kokiomis elgesio taisyklėmis vadovaudamasi turėtų traktuoti tai, kas jiems atsitiko. Ir kokių taisyklių laikytis, siekiant išgyventi siaubingą kūdikio netektį bei nepaprastą vyro egoizmą.

      Atsitikus šiai nelaimei tik viena Dana teikė paguodos. Kilniaširdė, emocionalioji Dana, kuri nė nemanė jos kaltinti. Tai, kad ji dabar yra čia – neigiama to palankumo pasekmė, Lorelė buvo pasiryžusi pereiti pragarą dėl savo vienintelės geriausios draugės.

      – Elgsiuosi pagal pageidavimus. – Tai juk spektaklis, pagalvojo ji. Jei turės šypsotis, tai ir šypsosis. Jei jie nori, kad šoktų – šoks. Aplinka neturi paveikti jos vidinio pasaulio. Tą įsisavino dar vaikystėje. Išmoko taip giliai paslėpti jausmus, kad mažai kas juos pastebėdavo.

      Drąsos padėčiai valdyti Lorelei pakako, kol jie įvažiavo pro pagrindinius vartus, ir ji pastebėjo, kad vairuotojas pasuko keliu link Afroditės vilos. Karūnos deimanto. Kristiano slaptavietės ant jūros kranto, jo prieglobsčio nuo klestinčios verslo imperijos reikalų naštos.

      Statant kurortą dalis žemės buvo panaudota naujojo korporacijos centro statyboms, ir Lorelė nepaliovė stebėjusis, kaip puikiai buvo išnaudota nuostabi pakrantės vieta. Kristianas buvo kvalifikuotas statybos inžinierius, ir jo gabumai šioje srityje pasireiškė novatoriškose dizaino detalėse, įkomponuotose šiame centre.

      Kaip įprasta, jo biuro sienos buvo iš stiklo. Tačiau grindys buvo tikrai ypatingos, taip pat iš stiklo ir visos įrengtos virš vandens, kad biuro lankytojai maloniai nustebtų pamatę po savo kojomis guotus nardančių spalvingų Viduržemio jūros žuvų.

      Kristianui būdinga derinti estetiką su praktiškumu – panašių detalių galima rasti visuose jo viešbučiuose.

      – Nesuprantu, kodėl biuras būtinai turi būti nuobodi keturkampė dėžė smogu užteršto miesto centre, – pasakė Kristianas, kai Lorelė aiktelėjo pirmą kartą pamačiusi jo biurą. – Aš myliu jūrą. Taigi, net jei tenka tūnoti prie darbo stalo, galiu ja mėgautis.

      Toji beribė vaizduotė ir buvo jų bendrovės sėkmės garantas. Vaizduotė, išprusimas ir prabangos supratimas. Pirmą kartą pamačiusi Afroditės vilą Lorelė net išsižiojo iš nuostabos, tačiau dabar čia atvykusi pasijuto visai kitaip.

      Smūgis buvo toks, kad ji prarado savitvardą.

      – Kodėl mes čia važiuojame? Neketinu čia apsistoti. – Per daug jau priminė jų pirmąją naktį, kai ji buvo tokia laiminga ir pilna ateities vilčių.

      – Kodėl taip susirūpinai dėl nakvynės? – Balsas buvo griežtas ir bejausmis. – Jei tai, kas buvo tarp mūsų, tėra tik vedybos, tada tai, matyt, tebuvo tik medaus mėnuo, taigi ši vieta neturėtų kelti brangių prisiminimų. Tai tik lova.

      Lorelė labai stengėsi išlaikyti normalų kvėpavimo ritmą. Ji visada turėdavo astmos inhaliatorių rankinėje, bet negalėjo būti nė kalbos, kad pasinaudotų matant Kristianui, nebent būtų arti mirties.

      Taigi ji buvo užspeista į kampą. Pripažinti, kokį ši vieta daro jai poveikį, reiškė iškelti aikštėn tai, ko nenorėtų.

      Nepripažinti reiškė, kad ji pasiliks.

      – Šis turtas duoda tau pelno. – Ji žinojo, kad retkarčiais jį prikalbėdavo išnuomoti vilą roko žvaigždžių ar aktorių medaus mėnesiui. – Kam švaistai jį man?