ilgai nenuleido nuo jos akių.
– Ar pyksti dėl to, kas nutiko aną vakarą?
– Turi omenyje glamones ant laiptų? – dar labiau suirzo Erika. – Mes jau sutarėme dėl tavo indėlio į mano asmeninį gyvenimą, tai neturi trukdyti mūsų darbui.
– Jokiu būdu, – šaltai atsakė Genonas.
„Jam bepigu“, – pamanė Erika ir pasistengė įgelti atgal:
– Reikėtų nustatyti ribas. Kadangi mano tiesioginis viršininkas yra tavo tėvas, tikiuosi, mums daug bendrauti neteks.
– Nemanau, – skeptiškai tarė Genonas. – Priklausome tai pačiai komandai, taigi bendravimo neišvengsime.
– Na taip, – nesiginčijo Erika, – bet juk bendrauti galima ir elektroniniu paštu.
Genonas nusikvatojo.
– Erika, originalios mintys ir vertingos pastabos buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl taip siekiau susigrąžinti tave į „Pulsą“. Tikiuosi, padėsi mums ir vėl, – jis žengė žingsnį artyn ir Erikos pulsas padažnėjo. – Taip, mudu vienas kitą traukiame, bet jausmus pastumsime į šoną ir darbui jie nekliudys.
Erika prikando lūpą. Pasiklausius jo, viskas atrodė taip paprasta, o ji vos valdėsi nesuskydusi kaskart, kai Genonas pažvelgdavo jai į akis.
– Puiku, – atsakė Erika. – Žiūrėk, kad neliktume dviese pernelyg ilgai, visada laikykis nuo manęs pusmetrio atstumu ir viskas turėtų būti gerai.
– Pusmetrio? – nustebęs pakartojo Genonas.
– Mažiausiai, – atrėžė Erika. – Džiaugiuosi, kad tau taip paprasta atskirti darbą ir jausmus, o gal šiuo atveju labiau tiktų sakyti „tramdyti hormonus“. Kitaip nei tu, esu paprasta mirtingoji iš kūno ir kraujo, todėl būčiau dėkinga, jei laikytumeis atstumo.
– O kaip tada dėl mano įnašo į tavo asmeninį gyvenimą?
– Maniau, jau sutarėme, kad tu tai atliksi laboratorijoje.
– Jei tik tu neapsigalvosi, – erotiška Genono šypsenėlė pakirto jai kelius.
– Tu gana arogantiškas.
– Pažiūrėsime. Kadangi dabar neturi laiko, užsuksiu ryt vakare, – atkirto Genonas ir išėjo iš kabineto.
Erika sukando dantis ir tyliai suurzgė. Šis vyras mokėjo suerzinti ją kaip niekas kitas. Blogiausia, kad jis buvo teisus, nors Erikai labai nepatiko tai pripažinti. Genonas ją traukė, niekas nepasikeitė. Moteris būtų kažin ką atidavusi už stebuklingą priešnuodį, kuris padėtų atsispirti jo žavesiui.
Kitą dieną Erika brūkštelėjo Genonui trumpą elektroninį laišką, kuriame pranešė negalėsianti jo priimti, nes turi susitikti su savo globotine – tai buvo tiesa. Tija paprašė perkelti jų susitikimą anksčiau, kad jis nesikirstų su krepšinio varžybomis.
Erika iškvietė taksi, kad atvežtų Tiją. Susitikusios jos užkando kavinukėje, po to Erika atsivedė mergaitę į jau ištuštėjusį biurą ir parodė kelis „Namų stiliui“ parengtus straipsnius.
– Gražu, bet nuobodoka. Aš geriau rašyčiau apie svarbesnius dalykus nei gėlių komponavimas, – pareiškė nuomonę Tija.
Mintyse Erika su ja sutiko, bet norėjo parodyti Tijai ir kitą medalio pusę.
– Tavo tiesa, bet šiame darbe įgijau naujos patirties. Būdama viena iš žurnalo vadovių išmokau prireikus greitai priimti sprendimus. Taip pat supratau, kaip didelę įtaką aplinka daro žmonių mintims ir jausmams.
– Pavyzdžiui, šalta lietinga diena tiesiog verčia neiti į mokyklą, – Tija perbraukė Erikos stalą ir nusišypsojo, pamačiusi varlės pilve tiksintį laikrodį.
– Tikiuosi, ne tave, – tarė Erika. – Teisingai supratai. Kitas pavyzdys: pilkai išdažytame kambaryje žmogus pasijaučia nuvargęs.
Tija linktelėjo.
– Reiktų perdažyti mūsų matematikos kabinetą. Dabar jis išdažytas bjauria ruda spalva. Vos tik įžengusi į tą kabinetą užsimanau miego.
– Aišku, matematika čia niekuo dėta, – paerzino Erika.
Tija papurtė galvą.
– Ne, rimtai. Tie dažai jau lupasi ir taip toliau. Moksleiviai dažniausiai bėga iš pamokų, vykstančių tame kabinete, – paaiškino ji.
– Tada galbūt „Namų stilius“ galėtų finansuoti kabineto remontą, – įsiterpė tarpduryje išdygęs Genonas. – Atleiskite, nugirdau jūsų pokalbį.
Tija nužvelgė Genoną nuo galvos iki kojų ir klausiamai pažvelgė į Eriką:
– Kas čia toks?
– Tija Rodžers, čia ponas Genonas Eliotas, „Pulso“ žurnalo vykdomasis redaktorius, – atsakė Erika. – Pone Eliotai, Tija moko mane būti jos globėja.
– Jai, kaip naujokei, sekasi visai neblogai, – Tija paspaudė ištiestą Genono ranką. – Maniau, kad pagrindinis ELK bosas bus koks senukas. Tu ne toks jau ir senas.
Erika nusijuokė.
– „Eliotų leidybos korporacijos“ vadovas yra Patrikas Eliotas, Genono senelis.
– A… – nutęsė Tija, – aišku, nenorėčiau įžeisti panelės Leiven, bet „Pulsas“ daug šaunesnis už „Namų stilių“.
Genonas nusišypsojo.
– Ačiū, šiuo klausimu esu šališkas. O ir panelė Leiven kaip įmanoma greičiau pereis dirbti pas mus.
Tija atsisuko į Eriką ir žioptelėjo:
– Čia tai geras!
– Tad jei nori, kad tavo matematikos kabinetas būtų perdažytas, verčiau prašyk dabar pat, – pasiūlė Genonas.
Erika žvilgterėjo į jį:
– Tu rimtai?
– Žinoma. Interjeras, pagalba visuomenei ir rūpinimasis žmonėmis. Gal netgi brūkštelčiau teptuku per sieną.
Erika atidžiai įsižiūrėjo į Genoną:
– Nežinojau, kad moki dažyti.
– Tai ne taip jau ir sudėtinga, – Genonas dėbtelėjo į ją iš padilbų.
– Bet ar tau kada nors teko ką nors dažyti? – Erikos balse nuskambėjo abejonė. Juk Genonas vis dėlto milijardierius. Kam, po šimts, milijardieriui dažyti pačiam?
– Taip, – linktelėjo Genonas. – Mes su Tyganu, Lijamu ir Kalenu dar paauglystėje esame nudažę valčių pašiūrę. Seneliui atrodė, kad fizinis darbas – neatskiriama charakterio ugdymo dalis.
– Ar tai pasiteisino? – neatsispyrė pagundai paklausti Erika.
– Atsirado dar didesnis noras gerai mokytis, kad nereiktų užsidirbti pragyvenimui iš dažymo, – nusijuokė Genonas.
Dar viena istorija iš jo praeities. Erikos veidą nutvieskė palaiminga šypsena, tarsi ji būtų gavusi neįkainojamą dovaną.
– Vėl apie pažymius, – įsiterpė Tija. – Kalbate kaip panelė Leiven.
– Smagu girdėti, kad mūsų požiūriai nors kai kur sutampa, – sumurmėjo Genonas. – Kiek dar laiko judvi planuojate čia užtrukti?
– Tiesą sakant, jau ruošėmės eiti, – atsakė Erika. – Išgersime karšto šokolado, tada įsodinsiu Tiją į taksi. Ryt jai į mokyklą.
Tija suraukė nosį.
– Neprieštarautumėte,