juk dar reikia rasti, kas mane pakeis „Namų stiliuje“.
– Jau pasiūliau į tavo vietą Doną Timoni, galėsi pradėti dirbti „Pulse“ kitą savaitę.
Erika žioptelėjo. Ji neabejojo, kad Dona Timoni susitvarkys su visais darbais, bet pati nebuvo pasirengusi taip greitai išeiti iš „Namų stiliaus“.
– Labai jau greitai.
– Ar pamiršai? – sukibirkščiavo Genono akys. – „Pulse“ viskas vyksta tik greitai arba dar greičiau.
Ji linktelėjo prisiminusi „Pulso“ veiklos šūkį.
– „Su konkurentais mes nejuokaujame, mes juos paprasčiausiai aplenkiame!“ O kaip dėl sutarčių? – paklausė gurkštelėjusi kokteilio.
– Kaip ir minėjau, darbo sutartis bus parengta po savaitės arba dviejų. Asmeninei sutarčiai parengti prireiks daugiau laiko.
– Gerai, bet su viena sąlyga: galėsiu grįžti atgal į „Namų stilių“ kada panorėjusi.
– Sutarėm, – Genonas pažvelgė jai į akis. – Erika, tu nenorėsi grįžti atgal. Neapgaudinėk savęs, tu pasiilgai „Pulso“.
Erikai net atėmė žadą: Genonas kiaurai ją permatė. Ji nesutiko kito vyro, kuris sugebėtų suprasti ją iš pusės žodžio ar iš žvilgsnio – tiek miegamajame, tiek už jo ribų. Moteris nurijo atodūsį. Jei Genonas duos savo spermos, nereiškia, kad kartu padovanos ir širdį. Erikai neteks prie jo net prisiliesti, jei jis nuspręs paaukoti spermą laboratorijoje. Mintis, kad kasdien nuolatos matys Genoną, buvo nepakeliama. Erika nusprendė rimtai susitelkti į vyro, galinčio pranokti poną Eliotą, paieškas.
Atnešus užkandžius, pokalbis savaime pasuko kita linkme. Pasidalinusi krevetėmis su Genonu, Erika paklausė apie jo močiutę Meivę Eliot.
– Man labai patinka tavo senelių pažinties istorija, – prisipažino ji.
Genonas pasiūlė jai vištos sparnelį, bet ji papurtė galvą.
– Siuvėja ir turtingas verslininkas, išsivežęs ją iš Airijos.
– Kaip ji sugebėjo šitiek metų ištverti su tavo seneliu?
– Jis ją dievina, – paaiškino Genonas, – o močiutė yra tikra šventoji. Ją visi myli. Senelis nemoka rodyti jausmų, bet močiutė sugeba mylėti už du.
– Be galo norėčiau su ja susipažinti, – tarė Erika ir iškart pasigailėjo prasižiojusi. – Išeitų puikus straipsnis „Namų stiliui“: „Prie arbatos puodelio kartu su Meive Eliot“.
– Tiktų ir „Pulsui“, įdomios asmenybės rubrikai.
– Tu tikras vagis, – apkaltino ji Genoną.
– Erika, nepamiršk, kieno tu pusėje. Juk nuo šiol esi mano komandos narė.
Jo balse nuskambėjusi savininkiškumo gaidelė maloniai paglostė Erikos širdį. Ji puikiai atsiminė laikus, kai Genono dėka jautėsi svarbiausia pasaulio moterimi. Genonas dar kartą pasiūlė vištienos ir pasiteiravo, kaip sekasi geriausioms jos draugėms, apie kurias žinojo iš Erikos pasakojimų, nors ši draugėms nė žodeliu nebuvo užsiminusi apie savo meilę.
Besišnekučiuodami jie baigė valgyti ir išlenkė dar po vieną taurę.
– Dievulėliau, jau dešimta vakaro! – sušuko Erika, žvilgterėjusi į laikrodį.
Genonas sugriebė ją už riešo:
– Ne, tavo laikrodis greičiausiai skuba.
– Pažiūrėk pats. Keista, kaip greitai prabėgo laikas.
Jis pasižiūrėjo į laikrodį ir nusikeikė, tada ilgam įsmeigė akis į Eriką:
– Mums būnant kartu laikas visada lėkdavo greitai.
Išgirdus užuominą apie buvusius santykius Erikai užgniaužė kvapą.
– Tiesa, – linktelėjo ji.
Genonas dar kelias sekundes žvelgė jai į akis, tada nusuko žvilgsnį ir atsiduso. Gal tai tik vaizduotės žaismas, bet Erika galėjo prisiekti, kad jo atodūsis buvo ilgesingas.
– Tave pavežti?
– Neatsisakyčiau.
Paskambinęs vairuotojui, Genonas apmokėjo sąskaitą ir palydėjo Eriką į lauką.
– Štai ir mašina, – linktelėjo jis į juodą linkolną. – Aš pats, – tarstelėjo išlipusiam vairuotojui, atidarė Erikai dureles ir atsisėdo šalia jos.
– Tebegyveni Parko šlaito gatvėje? – paklausė Genonas.
– Taip, – atsakė Erika, visu kūnu jausdama jo artumą. Ji užuodė losjono ir viskio aromatą, taip pat sumišusius itališkos odos ir kokybiškos vilnos kvapus. Kol Genonas sakė vairuotojui jos adresą, moteris žvilgterėjo į ilgas jo kojas. Erika žinojo, kad mokydamasis koledže Genonas žaidė futbolą, ir jai knietėjo atsidurti su juo aikštėje vienas prieš vieną. Ji taip pat žinojo, kad Genonas – grėsmingas varžovas, besistengiantis laimėti visur ir visada.
Genonas palietė jos petį ir Erika pažvelgė į jį:
– Kažką sakei?
– Sakiau, kad užsisegtum diržą, – pakartojo jis ir persisvėręs per Eriką ištraukė saugos diržą. – Ar negirdėjai?
– Tikriausiai man nereikėjo gerti antro kokteilio, – šyptelėjo ji.
Automobilį sumėtė ir praradusi pusiausvyrą Erika prisišliejo prie Genono krūtinės. Vyras ją apglėbė.
Vairuotojas numynė stabdžius ir nusikeikė.
– Atleiskite, – atsiprašė.
Sulaikiusi kvapą Erika žvelgė į žalias Genono akis, juos skyrė tik keletas centimetrų. Ji pajuto, kaip deginantis vyriškio žvilgsnis slystelėjo žemyn ir sustojo ties lūpomis.
– Prisiminkime senus gerus laikus dar kartą? – kimiu balsu paklausė jis, ranka švelniai apglėbdamas jos kaklą. – Abu to norime, juk taip?
Erika galėjo atsitraukti. Genonas būtų supratęs ir patraukęs ranką. Bet ji nė nekrustelėjo.
KETVIRTAS SKYRIUS
Erikai užėmė žadą. Atrodė, kad jos širdis nustojo plakusi, tarsi būtų laukusi šios akimirkos taip seniai. Sekundės išsitęsė į amžinybę.
Galiausiai Genono lūpos prisilietė prie jos lūpų – iš pradžių švelniai, paskui stipriau ir ji palaimingai atsiduso. Jausmingos jo lūpų glamonės privertė ją negalvojant atsiduoti saldžiai nuodėmei. Genono liežuvis prasiskverbė gilyn ir Erika pajuto mėtinio ledinuko, kurį padavėjas atnešė kartu su sąskaita, gaivą.
Svaigdama nuo jo lūpų ir nugarą glamonėjančių rankų, Erika prisispaudė arčiau. Bemat sukietėję speneliai įsirėmė Genonui į krūtinę ir ji nurijo saldžią aimaną. Net nesitikėjo, kad jos kūnas taip greitai atsilieps į jo prisilietimus, buvo visiškai pamiršusi, kaip stipriai šis vyras ją veikia. Genono ranka apglėbė krūtį, jos širdis ėmė daužytis it padūkusi. Erika troško jo glamonių, troško pajusti jo delną ant nuogos krūtinės. Užmerkusi akis išvydo jų kūnus, susipynusius aistringame glėbyje. Genonas dar giliau įsisiurbė Erikai į lūpas ir jos mintys ėmė suktis pašėlusia karusele, vis labiau ją svaigindamos.
Staiga Erika išgirdo pašalinį garsą. Vairuotojas kostelėjo dar kartą ir Genonas nenoriai nuo jos atsiplėšė; patamsėjusiose jo akyse šėlo toks pat geismas, koks buvo užvaldęs ir Eriką.
– Atsiprašau, pone Eliotai, – sumurmėjo vairuotojas, – nenoriu trukdyti, bet mes čia stovime jau kelias minutes, policininkas kitoje gatvės pusėje baksnoja į laikrodį.
Erikos