Edgars Auziņš
© Edgars Auziņš, 2024
ISBN 978-5-0062-7333-7
Grāmata izveidota intelektuālajā izdevniecības sistēmā Ridero
1.skyrius
Erdvi, šviesi, tarsi švelniai žaliais tapetais įkasta virtuvė su gražiu to paties tono virtuvės komplektu sukūrė precedento neturinčio lengvumo ir jėgų antplūdžio pojūtį. Taip pat buvo durys į balkoną, kuris buvo taip prigrūstas visokių daiktų, kad nebuvo praėjimo, o durys tarnavo kaip savotiškas portalas į kitą šlamšto ir nereikalingų daiktų pasaulį. Apskritai šios patalpos kažkodėl nenaudojamos taip, kaip Europoje, kur šiltuoju metų laiku balkone ilsisi skaitydami knygą ar tiesiog sėdėdami kėdėje. Rusijoje lodžijos [1] naudojamos poilsiui, daugiausia kaip savotiška «rūkymo patalpa». Arba tai mūsų rusiškas mentalitetas, arba per maži šių patalpų plotai, kuriuos skiria vystytojas, yra tokio panaudojimo priežastis mūsų šalyje.
Sėdėjau ir baigiau keptą kiaušinienę su kepta dešra, svogūnais ir pomidorais. Kad ir ką sakytumėte, šis patiekalas man labai patiko, todėl ne kiekvienas kulinarinis šedevras galėtų su juo konkuruoti. Baigęs valgyti, išsiviriau kavos ir patogiai atsisėdau: kava visada reikalauja šiek tiek atsipalaidavimo. Iš didžiojo kambario išgirdau tetos balsą, kuris sugrąžino mane į tą ramų laiką, vadinamą «vaikyste». Viešpatie, aš atiduočiau bet ką, kad grįžčiau į virtuvę, kur tavo tėvai sėdi ir aistringai apie kažką diskutuoja, o tau septyneri metai – niekas tau netrukdo, tu tik sėdi ir klausai, bandai įsitraukti į pokalbį. kad visi suprastų, kad tu jau suaugęs. Tikrai neįkainojamas laikas.
– Denisas! – teta baigė pokalbį telefonu ir kreipėsi į mane tiesiai iš kambario. – Mano brangusis! ar tu pilnas
– Taip, viskas buvo labai skanu! Dabar išplausiu indus. Viskas gerai? – paklausiau įeidama į jos kambarį.
– Tikrai ne, sūnau! Ar prisimeni, koks baisus vėjas pakilo vakar? – Ji nusiėmė akinius ir prikando dešinę ausį, žiūrėdama kažkur į sieną. – Būtent! Šiandien einu į kaimą – mūsų namo priekiniame sode nuvirto medis. Teta Tony sako, kad namas «byra». Bet jūs suprantate, kaip ji mėgsta perdėti.
– Tikiuosi, nieko baisaus! ar galiu eiti su tavimi
– Ne, Denisai! Lik namuose! Šįvakar išvažiuoju kelioms dienoms, kol viską sutvarkysiu. Be to, man kažkas pažadėjo iki liepos mėnesio susirasti darbą. Kaip tu laikaisi? Žinai, aš nemėgstu tinginių, sūnau!
– Na, šiandien dar tik birželio aštuonioliktoji…
– Tu nebeieškoji! – šiurkščiai mane pertraukė ji. – Negalime gyventi tik iš mano pensijos, sūnau. Taigi pajudink savo įžūlų užpakalį ir gauk darbą! – baigdama ir norėdama suteikti stiprybės savo žodžiams, nusivylusi sušnibždėjo senolė ir pakilo nuo mėgstamos smėlio spalvos sofos. Teta net labai gražiai keikėsi: ne, ne, bet vis tiek šypsena perbraukė jos raukšlėtą veidą. Man nebuvo nieko brangesnio ir brangesnio už tą veidą, ir vargu ar kada nors bus.
Išgėriau kavą ir, kaip žadėjau tetai, išploviau indus. Situacija, žinoma, nėra lengva. Ir aš nekalbu apie maistą. Kur aš gausiu darbą? Šalis ką tik atsigavo po niokojančio pirmosios Kinijos viruso bangos poveikio. Iki atleidimo dirbau baldų surinkėju vienoje baldų pramonės lyderių, o paskui atėjo krizė ir teko rašyti pareiškimą, kaip sakoma, «pačiam».
Iš esmės gerai uždirbau, bet darbas nepatiko, grįžau namo fiziškai ir protiškai pavargęs. Spręskite patys – į pirmąją vietą dažniausiai atvykstate dešimtą ar net devintą ryto. O tokių objektų per dieną reikėtų nukeliauti nuo trijų iki šešių. Visą dieną buvau labai pavargęs, darbas reikalavo labai gero fizinio pasirengimo. Ir taip pat ši nuolatinė objektų kaita: kartais atsiduri labai padoriuose butuose ir šeimininkuose, o tada tiesiog – ir štai, purvinas, dvokiantis butas su apšiurusiais tapetais ir šuns kvapu. O jūs sėdite ir ištveriate visa tai, kad mėnesio pabaigoje gautumėte gerų pinigų. Labai nustebtumėte sužinoję tikrąjį «kažkokio» baldų surinkėjo atlyginimą. Žinoma, Maskvoje gerai moka. Apskritai manau, kad Maskvoje visada galite rasti darbą! Nors, sprendžiant iš mano pastarųjų paieškų, tai neatrodo tokia lengva užduotis. Apskritai mano padėtis, kaip ir viskas mūsų pasaulyje, yra šiek tiek dvejopa.
Bet aš ne pernai baigiau Plechanovo institutą dirbti baldų surinkėju. O pagal diplomą iš tikrųjų esu kvalifikuotas rinkodaros specialistas. Bet kad ir kokia kvalifikuota buvau, dirbdavau prie baldų surinkimo, antraip badaučiau ir negyvenčiau iki šių dienų. Dabar buvau pasiryžusi įsidarbinti pagal savo profesiją: labai gerai žinojau sritį, kurioje noriu dirbti. Kažkaip labai nesąžininga: ketveri metai nemokamo mokslo, savarankiškas visų darbų rašymas: kursiniai, diplominiai darbai ir viskas, viskas, viskas ir apie ką? Dėl baldų surinkimo? Ach! Buvau pasiryžusi įsidarbinti pagal specialybę, kitu atveju kodėl turėjau visa tai pradėti?
Praėjusią savaitę dalyvavau trijuose interviu ir visi jie vyko taip: «Mums reikia naujo specialisto su aukštuoju išsilavinimu. Minimali darbo patirtis – treji metai». Na, sakyk, sakyk, prašau, kaip aš, jaunas dvidešimt ketverių metų vaikinas, galiu turėti trejų metų stažą, kai visi atsisako man darbo, dingdami patirties stoka? Na, argi ne skaudžiai komiška situacija? Ne, kažkas aiškiai negerai su požiūriu į personalo politiką šioje šalyje.
Su tokiomis mintimis išėjau iš buto. Žinoma, mano išvykos tikslas nebuvo kitas interviu – planavau susitikimą su artimu draugu. Greitai ėjau gerai žinomu maršrutu iki metro. Visą likusį gyvenimą mane tiesiog slegia Kaližsko stoties atsiradimas: kažkokios baisios sienos ir slegiantis vaizdas. «Konkovo» ar «Belyaevo» yra daug malonesni akiai!
Nuvažiavau į Lubjanką, nes susitarėme susitikti kaljanų bare prie šios metro stoties. Manau, kad tai nuostabi vieta: centrinė, lengva keliauti ir nėra rytinio piko, o tai taip pat svarbu.
Kelionė neprailgo ir netrukus perėjau prie violetinės linijos. Verta pažymėti, kad šia linija važiuoja tik nauji Maskvos traukiniai, kurie man labai patinka. Teisybės dėlei pažymiu, kad senieji tamsiai mėlyni traukiniai taip pat turi savo romantikos.
Taigi dvyliktą valandą po pietų jau buvau Lubiankoje. Vaikščiojau Teatralny Proezd ir grožėjausi gražiu ir tvarkingu Maskvos centru. Pastaruoju metu nemažai biudžeto lėšų skirta sostinei pagražinti. Žinoma, negaliu tuo nesidžiaugti paprasti linksmuoliai, kokia aš esu. Pagrindinis centro privalumas – viskas, ko reikia, yra pasiekiama pėsčiomis.
Akivaizdu, kad Maskvos merijos vykdoma politika patinka ne visiems. Taip pat negaliu priskirti savęs prie karštų jų šalininkų, tačiau negaliu nepastebėti, kad dabar bent jau nėra jausmo, kad Maskva yra kažkokia didelė rinka, kokia buvo buvusio mero laikais. Tačiau jie prisimena tuos laikus, kai prie metro išvažiavimo tave pasitikdavo turgus: arba kepyklėlės, ar palapinės su drabužiais, ar suvenyrai, arba tik nesupranti, kas. Dabar Maskva primena didžiulį statybos projektą, kuris nesibaigia metų metus. Vos ką nors atstatę, iškart stato ką nors kita. Bet ar tai blogai?
Ką tik atidariau savo WhatsApp žinutes ir supratau, kad jos jau laukia manęs prie staliuko kaljanų bare. Paskubomis užlipau stačiais laiptais ir, pasisveikinęs su administratore, nuėjau prie staliukų prie lango. Akimirką sustojau ir pagalvojau, kaip man bus smagu dabar, atokiau nuo įniršusių giminaičių dėl savo parazitavimo. Aš, mano draugas ir lengvas pokalbis.
Prie stalo su kaljano pypke rankoje sėdėjo mano bendraamžis – senas pažįstamas, ne kartą ir ne du atėjęs man į pagalbą. Užmerkęs akis išmaniojo telefono ekrane jis vis tiek manęs nepastebėjo. Pilkai žalias sportinis kostiumas, akinančiai balti sportbačiai ir kepurė ant stalo – taip Markas buvo apsirengęs visą mano pilnametystės gyvenimą. Tik retkarčiais jis galėdavo pagerbti nesportinę aprangą ir su megztiniu pasipuošti džinsais, o su klasika susidurdavo ne dažniau nei porą kartų per metus. Vaikino veide, žinoma, netrūko patrauklių bruožų, tačiau dominavo kiti bruožai, kurie aiškiai rodė grubumą ir nepaklusnų charakterį. Juodi plaukai, rudos akys ir maža nosis dar kartą tai įrodė.
– Labas rytas, tinginiai! – ištariau