su vairuotojo ir jo keleivių judėjimu iš taško «A» į tašką «B». Todėl visiškai galima teigti, kad šalyje pagamintas automobilis ir toliau džiugino Marką. Žinoma, Rusijos automobilių pramonė nusipelno atskiros diskusijos, nes jai apibūdinti tiesiog neužtenka žodžių.
– Danai! ar tu pasiruošęs – Markas įėjo į mano ir mano tetos butą.
Teta Alla nusprendė pasilikti vasarnamyje dvi savaites, ir tai man buvo tik gerai, nes Maskvoje ji neturėjo nieko, išskyrus mane, čia ją visada reikia prižiūrėti, o kaime nuolat pas ją ateina dukterėčia.. Alla Viktorovna ten tikrai bus stebima.
– Taip, žinoma. Aš pasiruošęs! – uždaręs langus didžiajame kambaryje sušukau Markui. – Mes galime eiti. Paėmėte pinigų ar ką nors pamiršote?
– Tu mane įžeidžiai. Ar pamiršai save?
– Pfft! Žinoma ne. Jie yra čia! – Iš vidinės švarko kišenės išsitraukiau blyškiai mėlyną voką su pinigais.
Mūsų kuklus dviejų kambarių butas taip pat kukliame penkių aukštų name liko už borto. Sėkmingai pravažiavę Obrucheva gatvę, Balaklavska prospektą ir po to Čertanovska gatvę, atvykome į Čertanovos rajoną, kur Jakubas išsinuomojo vieno kambario butą.
Markas nepatogiai pastatė automobilį ir mes išlipome iš mašinos. Kai priartėjome prie įėjimo, atsidarė durys ir į mus atsigręžė iniciatyvus draugas, apsirengęs visiškai nauju pilku sportiniu kostiumu.
– Ar jūs, vaikinai, turite pinigų? – sausai ir nesisveikindamas paklausė Jokūbas, bet tuoj pat ištiesęs ranką.
– Taip, Jokūbai. – Viskas su manimi, – paspaudžiau jam ranką ir atsakiau už juos abu. – Bet ar neateisime pas tave? Manau, pakeliui išgersime arbatos ir pasikalbėsime dar kartą, ar ne?
– Žinoma ne! Šiandien mes apžvelgsime įrenginį, ponai. Markai, mes einame į Serpukovą!
«Gerai, bet bijau, kad be šturmano neišsiversime…» – nutilo automobilio savininkas.
– Gerai tada. Leiskite Danui būti jūsų navigatoriumi. Aš sėdėsiu gale, turiu keletą klausimų, kuriuos reikia išspręsti. Jei viskas vyks pagal planą, šiandien, vaikinai, tapsime laimingais keturiolikos hektarų žemės savininkais Maskvos srityje! – pasakė mūsų bėdų sukėlėjas ir šoko į galinę seno automobilio sėdynę, aiškiai būdamas šoko būsenos nuo ką tik girdėto tikslo.
Varšavskojė, kuri tuomet užleido kelią Senojo Simferopolis greitkeliui, mus nuvedė vis toliau nuo sostinės. Penkiolika jojo vikriai, greitai palikdami už nugaros Podolską, Klimovską ir galiausiai Čechovą. Artėjome prie Serpuchovo – taip rašė kelio ženklai. Jokūbas pakėlė akis iš savo telefono, padėjo jį ir priartėjo prie galinės sėdynės vidurio, kad likusį kelią galėtų atidžiau stebėti kelią.
– Tuoj eisime, Markai! – Supratęs, kad šiek tiek pavėlavo su savo komentaru, pasakė Hikmatovas. – Mus domina greitkelis A-108, pasukite į Balabanovą. Įdėmiai pažiūrėk, jis tuoj ateis… O štai jis, mano drauge! Eik į dešinę!
Torbovas staigiai pasuko į dešinę iš tolimosios kairiosios juostos, todėl už mūsų važiavę vairuotojai nepritariamai aiktelėjo. Iš vairuotojo buvo aišku, kad šis manevras jam suteikė neįtikėtiną malonumą, asmeninės svarbos jausmą kelyje.
– Puiku, – raminančiu tonu pasakė Chikmatovas, – dabar išjunkite navigatorių Daną, aš jums parodysiu trumpą ir greitą kelią. Būtinai pabandykite tai atsiminti: bijau: «Yandex. Žemėlapiai nepažįsta šio kelio! – nusijuokė Jokūbas.
Visas rimtumas išblėso ir dabar mes trys juokėmės prisimindami akimirkas iš vaikystės. Tik kartais «vyriausiasis ūkininkas» Markui sakydavo, kur ir kur kreiptis.
Netrukus geras asfaltuotas kelias užleido vietą gruntiniam keliui. Važiuodami per keistas balas ir krūmų keteras, netrukus atvykome į nedidelį, jaukų kaimelį, vadinamą Akulovo. Vizualiai kaimas įvairiomis sąlygomis atrodė apie penkiasdešimt šešiasdešimt kiemų: buvo tvarkingų namų, buvo ir visiškai apleistų. Tačiau apskritai vaizdas buvo nepaprastai jaudinantis.
Šio kaimo grožis mus iškart užbūrė. Aplink miškas, už senų medinių namų girdisi upelio čiurlenimas. Oras kvepėjo atperkančia laisve, kurios taip stinga didžiausiame Rusijos mieste, iš kurio buvome ką tik išvykę. Užsidegėme cigaretę, pasirėmę ant mašinos variklio dangčio ir žvelgdami į aplink tekančią gamtą.
– Čia gražu, ponai verslininkai! Tai jūsų paskutinė cigaretė, kurią surūkysite, būdami bedarbiais ir nenaudingais žmonėmis. Sekite mane», – ryžtingai žengė Jakubas. – Mums nereikia užrakinti mašinos, Markai! Vargu ar kas nors iš čia gyvenančių sąžiningų žmonių išdrįs pavogti jūsų Tender May kompaktinį diską. Jūs neturite ką pavogti! – Jokūbas pratrūko nuoširdžiu juoku, ir mes jį pakėlėme.
Mūsų kukli trijų jaunuolių kompanija užtikrintai ėjo kaimo keliuku. Sėkmingai pervažiavę aptriušusį tiltą per upę, kuri yra dešinysis Naros intakas, atvykome priešais didelį tuščią lauką. Čia mūsų laukė vyras.
– Sveiki, ponios ir ponai! Mano vardas Aleksandras, aš spręsiu visus su šios žemės įsigijimu susijusius klausimus. Mes jau žinome Jakubą Harisovičių Khikmatovą, tiesa? O jūs, kaip suprantu, ponai Torbovai ir ponai Akšarovai? – kakliai nusišypsojo verslininkas ir ištiesė trapią ranką. Išpuoselėtas maždaug keturiasdešimties metų vyras stipriai kontrastavo su mumis, sproginėdamas jėgos ir sveikatos dubenis.
– Taip. Markas Torbow! – įtemptai ištiesdamas ranką pasakė draugas, gerokai nuleisdamas balsą.
Aš taip pat prisistačiau ir mes pasirašėme pono Artemjevo mums duotus popierius. Viskas buvo kaip sutarta – trisdešimt procentų Markui ir man, keturiasdešimt procentų Jokūbui. Kai pasirašėme popierius ir pažvelgėme į Khikmatovą, jis teigiamai linktelėjo, tarsi atsakydamas į mūsų tylius klausimus: «Ar verta pasirašyti?».
Khikmatovas padavė Artemjevui voką su pinigais. Vyriškis suskaičiavo pinigus ir padėkojo. Tada jis išėjo, palikdamas mūsų kuklią kompaniją.
– Teisingai, kolegos įkūrėjai. Nuo šiol vienas su kitu esame glaudžiai susiję verslo ryšiais», – šypsojosi Jaša. -Dabar laisvių nėra, informuojame vieni kitus apie visus vykstančius įvykius, nedingstame, nedingstame. Tu ne darželyje, ačiū Dievui, kad tau tokių žemiškų dalykų aiškinti tikriausiai nereikia. Taip Mark? – vėl šiltai nusišypsojo.
– Pone vyriausiasis įkūrėja, – nusišaipė Markas, – ar esate tikras, kad ši moteriška bendražygė mažomis rankomis nesusilies su mūsų pinigais? Priešingu atveju bus net kiek įžeidžianti, kad mus tris nuvylė šis lakėjus.
– Ne, mano brangusis Torbovai, tai nesusilies! Jis patikimas draugas», – prikando lūpą Jakubas ir kelias sekundes pagalvojo. – Dabar klausykite manęs, draugai. Neversiu tavęs čia būti kitą mėnesį. Galite grįžti į Maskvą, o aš liksiu čia. Šis mėnuo bus sunkus: jame gausu įvairiausių parengiamųjų veiklų. Na, supranti, tiesa? Statybos, žemės paruošimas, trąšų pirkimas, planų rengimas, ar ne?
– Taip, bet kur tu gyvensi?
– Baigėsi buto nuoma Čertanovoje, susitarėme su savininku, kad sutartis nuo šiandien bus nutraukta. Tad prieš tolimą kelionę pas mane arbatos neatėjome, nes ten buvo apsistojęs mano šeimininkas. O čia – apskritai viskas paprasta kaip kriaušes lupti: pavyko susitarti su vienu vietiniu, kad kelias