darbuotojus, kurie gali atlikti šią paprastą operaciją be mūsų trukdžių, bet griežtai vadovaujant. Kažkas panašaus, draugai ir bendražygiai!
– Šį mėnesį tiesiog sutvarkysiu visus reikalus Maskvoje! – Markas atrodė labai patenkintas šia raida. – O tu, Danai, ką tu sakai? Važiuoji į Maskvą?
– Aš manau, kad taip. Turiu susikrauti daiktus, pranešti tetai Allai ir tik tada grįžti į Akulovą. Manau, kad po kokių dešimties dienų galėsiu čia sugrįžti ir palaikyti tau kompaniją, Jašai! Beje, ar šis vietinis, pas kurį apsistojate, turi man kitą vietą?
– Manau, rasime tau vietą, Denisai! Tuo pačiu metu man nebus labai nuobodu šioje skylėje! – linksmai tarė Hikmatovas, mesdamas gatavą cigaretę į šalį.
2 skyrius
Praėjus dviem savaitėms po paskutinio mūsų susitikimo su Jakubu Khikmatovu, aš baigiau visus savo darbus ir papasakojau tetai Allai apie savo ketinimą persikelti į Akulovą. Sakė, kad tokiu atveju namelyje apsigyvens iki vasaros pabaigos. Ji sako, kad Maskvoje jai bus nuobodu. Neketinau jos atkalbėti, nes norėjau, kad ji neliktų viena Maskvos bute.
Pavalgęs sočius pusryčius ir prieš išvykdamas išvalęs butą, susikroviau lagaminą su daiktais ir nuskubėjau į metro. Iš Kaližsko patekau į Oktiabrskają, tada kirtau žiedinį kelią ir patekau į Kurską. Patogus perėjimas iš metro tiesiai į Kursky stotį yra neabejotinas pranašumas. Nors, kiek pamenu, tiek Kazansko, tiek Kijevo stoteles galima greitai pasiekti ir tiesiai iš metro. Tačiau tai nėra taip svarbu. Esmė ta, kad mano kelionė iš namų truko ne ilgiau kaip valandą. Nuėjau į priemiestinio traukinio bilietų kasą nusipirkti bilieto ir dar kartą patikrinti tvarkaraštį, kad surasčiau artimiausią traukinį į Serpuchovą.
Stovėjau ant pakylos ir toliau mąsčiau, į ką aš pats įkliuvau – ūkininkavimas dabartinėmis sąlygomis man pasirodė visai nelogiškas ir visai ne tas «megapelningas» projektas, kurį mums apibūdino mano draugas. Tai kodėl Hikmatovas taip noriai ėmėsi šio verslo, investuodamas į jį dar daugiau pinigų nei mes su Marku? Paskendusi mintyse vos nepavėlavau į traukinį. Abejonės neapleido mano mirtingosios galvos, mintys virto kaip lapai rudens valse. Laimei, traukinio atvykimas atitraukė mane nuo šių varginančių diskusijų.
Reikia pasakyti, kad puikūs elektriniai traukiniai, kurių vagonai iš išorės dažyti smėlio spalvos, dabar važiuoja į Serpuchovą. Minkštos, spalvingos sėdynės ir oro kondicionierius yra daug gražesni nei triukšmingi senieji Maskvos metro traukiniai, kurių gausu Orange Line. Karieta, į kurią įėjau, buvo praktiškai tuščia. Darbo diena, dar ne vidurdienis.
Užsimerkiau iš malonumo užsidėjau ausines ir įsijungiau muziką. Už priemiestinio traukinio langų mirgėjo neapsakomi peizažai: viskas buvo palaidota kaimo žalumoje. O po Podolsko stoties iš pilkai žalios Maskvos kasdienybės nebeliko nieko – ją pakeitė griežta, sodriai žalia romantika ir provincijos grožis. Didžiulių pastatų nėra, tik šiek tiek atskiestas retomis gamtoje betoninėmis konstrukcijomis [3].
Apskritai, pakeliui į Serpukovą, vežimas vis tuštėjo. Daug žmonių išvažiavo Podolske, dalis – Čechove. Maršruto galą pasiekėme tik du automobilyje važiavę žmonės – aš ir į traukinį įlipęs žmogus, manau, kažkur prie «Red Builder» ar «Bitsa».
Iki Serpuchovo prireikė daug laiko, net pavargau nuo kelionės. Dvi valandos kelio ir štai aš! Serpuchovos stotis man pasirodė kiek nepatogi. Pompastiškas užrašas «STOTIS» netilpo į bendrą nuobodų Serpuchovo miesto rajono pagrindinės geležinkelio stoties vaizdą.
Ėjau per turniketus, laikydamas bilietą prie validatoriaus. Suskambo mano telefonas, bet ištraukti jį iš kišenės buvo nelengva: kairėje rankoje turėjau krepšį, o dešinėje – cigaretę. Galiausiai, tarp dantų įsikibusi cigaretę, ištiesiau ranką prie telefono.
– Denisas! ar atėjai
– Taip, Jokūbai, aš ten. Ar tu kur nors šalia?
– Taip, stovėkite šalia pagrindinio įėjimo į prekybos centrą «Atlas». Tuoj grįšiu!
Padėjęs ragelį nuėjau prie gražaus pilkai rudo prekybos centro pastato ir vėl pradėjau rūkyti. Akimirką susimąsčiau, ar turėčiau eiti į patį prekybos centrą, pavalgyti greito maisto «Burger King» ar išgerti kavos «Shokoladnitsa». Bet nusprendžiau to nedaryti, o ištikimai laukti Jokūbo ir praleisti laiką nusprendžiau paskambinti tetai. Pasinėręs į pokalbį su mūšio teta, net nepastebėjau, kaip šalia manęs atsirado mano įkūrėjas Khikmatovas. Jis rūkė ir ramiai laukė, kol baigsiu pokalbį telefonu. Paspaudėme rankas ir nuėjome į automobilių stovėjimo aikštelę.
– Ar turite automobilį?
– Apie ką tu kalbi, Denai! Kur?! – jo akys labai išsiplėtė, o Jokūbo veide išryškėjo didžiulis sutrikimas dėl mano kvailo klausimo, nes puikiai žinojau, kad jis neturi mašinos. – Iš savininko paėmiau paspirtuką. Greitai būsime Akulovoje. Tu net neturėsi laiko mirksėti, mano drauge!
– Nuostabu. Ar aš turiu šalmą?
– Galiu pasiūlyti jums skafandrą! – nusišypsojo jis. – Nagi, nėra čia ko važiuoti, niekas mūsų nesustabdys. Pakeliui čia nemačiau kelių policininkų, taigi, Denisai, tau nereikia šalmų, kelių ar kojų pirštų pagalvėlių. Būkite paprastesni!
Jokūbas buvo apsirengęs paprastai, bet skoningai – kaip visada. Šviesūs švelnios smaragdo spalvos polo marškinėliai, juodi džinsai, juodi oksfordo batai, akiniai nuo saulės ir sniego baltumo šypsena – tai viskas, ką jis tą akimirką turėjo.
Saugiai ir nepakenkiant komfortui sėdėdamas ant Japonijoje pagaminto šimto penkiasdešimties kubinių centimetrų paspirtuko pagriebiau jo metalinę bagažinę. Iki kaimo prireikė pusvalandžio. Uždėjęs motorolerį ant pjūklo arklio, Jakubas paėmė iš manęs paketą ir paprašė sekti paskui jį.
Įėjome į nedidelį medinį namelį, aptvertą masyvia tvora.
– Labas rytas! Suprantu, jūs esate ponas Akšarovas?
– Taip mieloji. O jūs, suprantu, esate namo savininkas? – kiek sutrikęs atsakiau.
– Taip, Andrejus Semenovičius Tihoreckis. Atsisėsk, norėtum arbatos? – senukas, maždaug šešiasdešimties metų amžiaus, atstūmė dvi kėdes ir mostelėjo ant jų atsisėsti.
Senelio judesiai rodė meilę valdžiai – šis vyras buvo įpratęs komanduoti. Žili plaukai, ryškiai mėlynos akys ir šiek tiek rausvi skruostai suteikė jam gana mielą išvaizdą. Tačiau jo akys sugebėjo greitai pasikeisti – nuo liečiančios mėlynos iki bauginančios mėlynos, vėliau tuo įsitikinau ne kartą. Jis buvo apsirengęs kukliai: tamsiai mėlyni marškinėliai ir šviesios kelnės. Ant dešiniojo dilbio yra tatuiruotė, kuri dažniausiai daroma mūsų šalies kalėjimų zonose. Tai buvo tvarkingas mažas durtuvas. «Akivaizdu, kad sėdėjo», – pagalvojau tada ir vertinamai pažvelgiau į senelį.
Su Khikmatovu atsisėdome prie stalo ir pradėjome gerti arbatą. Charizmatiškasis namo savininkas į mane nekreipė dėmesio viso mūsų valgio metu.
– Tu geras žmogus, Akšarovai! – staiga pasakė savininkas. – Iš karto pajuntu tokius žmones. Jokūbas neklydo rinkdamasis kompanioną. Negaliu kalbėti už tavo trečią, bet tu man patinki, vaike! Jaučiuosi patikimas.
Chikmatovas nusijuokė atidžiai stebėdamas mano reakciją. Mane šiek tiek atbaidė toks neįprastas, bet, reikia pripažinti, velniškai gražus komplimentas.
– Ačiū, Andrej