Bet iš tikrųjų aš jums paskambinau ne dėl atostogų. Jokūbas turi darbą», – rimtai man pasakė Torbovas.
– Aš jau seniai su juo nekalbėjau. Kas nutiko? – paėmiau Marko kaljano pypkę ir, laukdama atsakymo, saldžiai įkvėpiau dūmo. Švelnaus persikų skonio su mėtų natomis. Man patiko šis tabakas. Gerai, kad vietinė kaljano pramonė klestėjo: dauguma įmonių gamino vietinį tabaką.
– Ar esate rinkodaros specialistas? Aš, jei pamenate, esu automobilių mechanikas…
– Taip aš atsimenu. Jūs vis dar dirbate padangų parduotuvėje, tiesa?
– Na, kaip turėčiau pasakyti? Dar vakar ten dirbau, o šiandien jau laisvas, kaip vėjas lauke», – atsainiai šyptelėjo Torbovas. – Ar žinote, ką aš turiu galvoje?
– Kaip? Kodėl išėjote – Nustebau nepaisydamas jo klausimo. – Jie gerai sumokėjo.
– Tu neleisi man baigti, Denai! Vakar mačiau Jokūbą, jis turi ką nors mums. Manau, geriau leisti jam pačiam viską pasakyti. Beje, mūsų pramogų vedėjas netrukus atvyks. Taigi, kiek laiko tu kalbi, dar nematei jo, ar ne?
– Iš karto net neprisimenu. Manau, prieš naujus metus, jei atmintis neapgauna… Taip, gruodį! Aš iš jo pasiskolinau pinigų. Nebuvo daug, nuo dvidešimt penkių iki trisdešimties tūkstančių, bet tada tikrai nebuvo ko paklausti.
– Tada turėsi apie ką diskutuoti! – Markas nusišypsojo ir atsilošė į minkštą šviesiai žalią sofą, toliau apie kažką sunkiai galvodamas. – Kol kas aptarkime futbolą, drauge!
Aršiai ginčydavomės futbolo temomis, keikdami «Spartak» vadovybę ir kaip pavyzdį nurodydami Krasnodaro vadovybę. Mums buvo labai smagu, o kol to dar nežinojome, kaljano baras pradėjo pildytis ir gana greitai buvo beveik pilnas. Nieko stebėtino – centras, atostogos.
Pasukau galvą į dešinę ir pamačiau, kaip Jakubas prie stalo prisitraukė minkštą, rausvą kėdę ir ne be džiaugsmo įkrito į ją. Nuo paskutinio mūsų susitikimo jis beveik nepasikeitė: tas pats nepriekaištingas stiliaus pojūtis, švarūs drabužiai ir malonūs kvepalai. Grėsmingas, atletiškas vaikinas storais, bet tvarkingais antakiais ir mažu randeliu ant skruosto įdėmiai pažvelgė į mane. Jokūbas ištiesė putlias lūpas ir sušvilpė.
– Denisas! Tavo žvilgsnis mane gąsdina. Nebijok, mano drauge, tu seniai grąžinai pinigus! – jis prapliupo nuoširdžiu juoku, mes su Marku nusišypsojome.
– Taip seniai tave nemačiau, Jokūbai! Manau, kad senstate», – šypsenos nuo mūsų veidų nedingo. Štai ką reiškia susitikti su vaikystės draugais, kurie vienas kito jau seniai nesimatė.
Ilgai juokėmės, eidami pro kaljano pypkę, ir tikiu, kad būtume juokę dar daugiau, jei Jokūbas vienu metu nebūtų sulaužęs šios nostalgiškos idilės.
– Juokauju, draugai! Turiu tau reikalą. Markas jau kažką apie tai žino. Aš tau viską paaiškinsiu, Denai, iš naujo. Kas nors griebk kaljaną! – pasakė Jokūbas, paduodamas telefoną pirma Markui, o paskui man. – Paklausyk dar kartą! Puikiai žinau visas tavo stipriąsias ir silpnąsias puses. Kiekvienas iš mūsų dabar yra sunkioje situacijoje, aš tai puikiai suprantu. Siūlau jums, bendražygiai, štai ką: tapkite ūkio, taip sakant, žemės ūkio verslo įkūrėjais. Mes trise atidarysime fermą, viskas legalu, viskas švaru. Dabar iš jūsų reikalaujama tik dviejų dalykų – sutikimo ir galimybės įnešti pinigų į įstatinį kapitalą. Aš klausau jūsų klausimų!
– Mano nuomone, tai nėra pats pelningiausias verslas, Jokūbai.
– Danai! Priešingai, aš turiu galvoje vietą Maskvos srityje, ir mes ten dirbsime. Konkurentų nėra, jie visi bankrutavo dėl koronaviruso. Ramus kaimas, kuriame gyvena penkios dešimtys gyventojų, jau susitariau su kaimo taryba.
– Jokūbai! – Šiek tiek miglotas Marko žvilgsnis buvo nukreiptas į mūsų «vyriausiąjį ūkininką». – Nieko neišmanau nei apie ūkininkavimą, nei apie ką nors kita. Aš gerai moku automobilius ir kitus dalykus – tai mano geriausia. Jei nieko daugiau iš manęs nereikalaujama, mielai priimsiu tavo pasiūlymą, Hikmatovai!
– Nuostabu! Tai nuostabu!
– Ko tau iš manęs reikia? – Markas nebuvo, kaip sakoma, genijus. Jis buvo įpratęs aiškinti nurodymus ir buvo paprastas žmogus. Tokiems kaip jis reikia viską pasakyti iki galo – «turi padaryti tą ir aną, Markai, už tai gausi tą ir aną».
– Ar galite gauti tokią sumą? – Jokūbas padavė jam kelis kartu susegtus popieriaus lapus. Pirmame puslapyje vertingas skaičius buvo paryškintas geltonu žymekliu.
Mes su Marku žiūrėjome į popierius, pažvelgėme vienas į kitą ir linktelėjome tuo pačiu metu. Verta paminėti, kad bankai šiuo metu aktyviai išduoda paskolas. Savo pinigų nebijojau: Jokūbas – žmogus, kuriuo galima viskuo pasitikėti. Man buvo aišku, kad byla turi būti sėkminga. O jei neves, tebūnie – vadinasi, mano likimas ne tapti kvalifikuotu prekeiviu, grįšiu prie baldų surinkimo. Manau, kad žaidimas vertas žvakės.
Kalbant apie Marką, galite būti tikri: jis mažiau žino, geriau miega. Paaiškink jam, ko nori, neaiškink – jei jis nori ką nors padaryti, tu negali jo perkalbėti, o jei jis užsispyręs ir nenori, tu to nesugebėsi. kabliu ar sukliu. galintis įtikinti jį tai padaryti. O dabar: patiko mintis, patiko gražūs Jakubo žodžiai, ir viskas, viskas maiše.
Matyt, dėl to Torbovas mėgo lažintis dėl sporto, azartinių lošimų ir visokių ginčų dėl pinigų. Pokeris užėmė ypatingą vietą jo širdyje, nors jam tiesiog buvo blogai. Tačiau tuo jo įtikinti buvo neįmanoma: kažkodėl jis buvo aiškiai įsitikinęs, kad žaidžia ne prasčiau nei bet kuris tarptautinio pokerio turnyro finalininkas.
– Visoje visatoje! – besišypsantis Jokūbo veidas staiga pasikeitė ir tapo rimtas. – Iki kito penktadienio turiu gauti iš jūsų pinigus. Patikėk manimi, tai verta! Turiu daug pasiūlymų. Žinai, aš visada viską numatau. Bet tuoj pat perspėsiu – jei bankrutuosime, aš jums nieko negrąžinsiu, vaikinai. Jūs turite tai aiškiai suprasti.
– Suprantu, Jokūbai, – Marko veidas atrodė kiek pasimetęs. «Bet geriau pasakyk taip: net jei ir suskaidysime sutartyje nurodytą sumą, šių pinigų vis tiek neužteks pilnai ūkiui eksploatuoti». Mielas partnere, tu ne apie ką nors kalbi.
– Markai, duok man kaljaną, – Jokūbo akys akimirką blykstelėjo ugnyje ir tada užgeso. – Labai noriu realizuoti šį verslą. Likusią sumą paimsime į kreditą kaip juridinis asmuo. Leiskite man asmeniškai tvarkyti šiuos dokumentus. Viskas bus gerai, ponai! Juk mes šeimininkai?! – palengvindamas situaciją paklausė jis.
«Bet jūs investuosite daugiau nei mes», – atėjo mano eilė įdėti du centus. – Gal galime padalinti po lygiai, trisdešimt tris procentus?
– Mano brangusis Denisai! – jo akyse vėl blykstelėjo grėsminga kibirkštis. «Jūsų ir Marko pelno dalis bus trisdešimt procentų, o manoji – keturiasdešimt procentų». Tai atves mus prie pusiausvyros, skaitykite sutarties projektą: keturiasdešimt procentų Jakubui Khikmatovui, trisdešimt – Markui Torbovui ir trisdešimt – Denisui Akšarovui. Manau, kad dabar viskas aišku?
Taip išsprendėme visas problemas. Mane greitai įkvėpė idėja ir mes aptarėme temą dar du kaljanus. Žinoma, niekas nenorėjo išeiti. Šiais laikais vis sunkiau atsisėsti ir taip nerūpestingai bendrauti. Tiesą sakant, žmonės visada buvo veidmainiai, tiesiog dabar veidmainiu galima būti per socialinius tinklus ir nereikia susitikti asmeniškai. Vis dažniau žmonės akis į akį susitinka