erdvi svetainė su televizoriumi ir dviem sofomis, kokybiškas ąžuolinis rašomasis stalas kampe, kurį papildė masyvi tokios pat spalvos kėdė. Nelygios medinės grindys, paprastas linoleumas, kilimėliai ant sienų – viskas nukėlė į praeitį, kuo, žinoma, nepaprastai džiaugiausi. Tikhoretskis paskelbė trijų tūkstančių būsto kainą per savaitę vienam asmeniui. Tai gana nebrangus pasirinkimas, turint omenyje, kad nakvynė Corston viešbutyje, esančiame netoli stoties, man kainuotų tris tūkstančius. Skirtumas, žinoma, yra gana pastebimas.
Išsipakavęs krepšį ir atsigulęs ant sofos pažvelgiau į Khikmatovą, kuris prie stalo kažką skaičiavo ant skaičiuoklės.
– Kaip sekasi, Jokūbai? Kaip vyksta mūsų kuklios statybos?
– Viskas gerai, Denai. Statybos įsibėgėja. Rytoj pradėsite dirbti su mūsų ūkio rinkodaros strategija. Jūs esate mūsų šios srities ekspertas.
– Tu, tai yra jau pas mus, labai charizmatiškas, šeimininke, Jašai! – tarsi nepaisydama draugo nurodymų tariau.
– Aš žinau. Greičiausiai jis savo laiką tarnavo – vagis, pakartotinis nusikaltėlis.
– Ar tikrai jis pats tai pripažino?
– Žinoma ne. Jis pats tik pasakė, kad anksčiau vogė. Supratau, kad mūsų senelis buvo pakartotinis nusikaltėlis su durtuvu ant dilbio – pakartotinio nusikaltėlio simboliu, kuris mūsų laikais beveik niekada nenaudojamas gaujos tatuiruočių kalboje.
– Ei! – Buvau nustebęs. – Būtent! Jūs ir aš vaikystėje domėjomės šia tema. Nemanau, kad tu to prisimeni.
«Taip, kaip matote, aš vis dar prisiminiau tą informaciją», – išlenkė kaklą verslininkas, aiškiai patenkintas mano komplimentu.
– Nemanau, kad kažką sakei prie stalo, bandydamas kažką nuo manęs nuslėpti. Ar tikrai turime problemų su statybininkais? Tai kodėl mes su Marku nežinome? – Mes irgi šio verslo įkūrėjai, Jašai, – paklausiau primerkęs akis.
– Ne, ačiū Dievui. Jokių problemų nėra ir neturėtų būti. Ir apie praleidimus», – nusuko žvilgsnį Khikmatovas. – Vakar čia įvyko labai įdomus ir keistas įvykis. Įdomu sužinoti, kas tiksliai atsitiko, tiesa?
– Viešpatie, kas galėjo nutikti šioje jaudinančiai tylioje vietoje vidury niekur? – paklausiau su stipria ironija. «Dar visai neseniai apie Serpuchovą girdėjau tik porą kartų, o paskui iš kažkokių žinių, bet net nežinojau, kur jis yra», – vėl nusijuokiau.
«Vakar ryte vietos gyventojai purvo kelio, kuriuo šiandien važiavome, pusėje rado nupjautą žmogaus ranką. Ranka, kuri kadaise buvo kairės rankos dalis, gulėjo trumpoje žolėje prie vietos kultūros centro pastato.
– Po velnių, Hikmatovai! Kodėl manęs apie tai neįspėjai? – prikandau apatinę lūpą.
– O, ar bijai? – nusišypsojo draugė. – Kažkaip tavęs neatpažįstu, Denisai.
– Na, žinai, tai nėra normalu ir, žinoma, mane tai gąsdina. Galbūt čia dirba serijinis žudikas, Jokūbai! Žmogus buvo padalintas čia, šiame kaime! Ar net žinai šį faktą? O štai mes su tavimi geriame arbatą seno senelio-vagio, kuris nakčiai net kiemo vartų nerakina, namuose!
– Kodėl manai, kad jis neužsidarys? – plačiai šypsodamasis paklausė Jokūbas, kilstelėdamas antakius.
– Taip, nes kai praėjau pro vartus, pastebėjau, kad nėra skląsčio. Todėl naktį vartai nerakinami…
– Ir įdomu, ar pastebėsi, ar ne. Gerai padaryta Danai! Norite išgirsti likusią istorijos dalį?
– Ar yra tęsinys? Nors visa tai ne visai malonu, bet vis tiek siaubingai įdomu. Bet tai nėra įprasta pokalbio tema. Manau, kad turime persikelti kur nors kitur. Gal verčiau persikelsime į Korstoną? Po velnių su tais pinigais, bet mes būsime saugūs.
– Iš dalies jūs tikriausiai teisus. Bet skirkime akimirką ir išklausykime mane. Apskritai, toliau įvyko kažkas dar įdomesnio! – Chikmatovas atidarė langą, prisidegė cigaretę ir atsirėmė į palangę, paėmęs į kairę ranką gražią krištolinę peleninę. – Natūralu, kad atėjo tyrėjas. Jis liepė policijai sušukuoti teritoriją, nes manė, kad likusios kūno dalys yra kažkur netoliese. Atvirai pasakysiu, šis tyrėjas yra labai nemalonus vaikinas. Kol jo nemandagūs uostikliai ieškojo kitų kūno dalių, jam buvo nuimtas šepetys apžiūrai. Žinoma, po to kolega tyrėja apžiūrėjo vietos gyventojų namus.
– Bet, mano nuomone, tai nieko neprivedė?…
– Klausyk toliau! – mano draugas sukratė cigarečių pelenus į peleninę ir, žiūrėdamas nuo ant sienos kabančio kilimo, tęsė. «Vakar pabudau anksti, todėl kartu su namo šeimininke buvau vienas pirmųjų liudininkų. Manau, kad visi suprato, kad šepetys kadaise priklausė gana dideliam vyrui. Šios rankos nagai buvo tvarkingai nukirpti, vadinasi, žmogus buvo judrus. Dešinysis vidurinio piršto nagų kraštas ir kairysis smiliaus kraštas turėjo aiškų gelsvą atspalvį. Ką tai reiškia, Denisai?
– Sunkus rūkalius…
– Teisingai, o svarbiausia, jis akivaizdžiai kairiarankis, nes ranka kairiarankė! Su seneliu, žiūrėdami į ranką, turėjome tokius paprastus duomenis. Laukiau, kol pas mus ateis tyrėjas. Ilgai laukti nereikėjo: mūsų namas buvo trečiame sąraše. Pasidalinau su juo savo informacija, jis manęs išklausė ir paprašė paaiškinti, koks mano viešnagės Akulovoje tikslas. Teko trumpai paaiškinti mūsų verslo idėją ir pateikti reikiamus dokumentus.
– Iki pasimatymo, pilieti Hikmatovai! – po to pasakė jis man stovėdamas prie durų. – Naujai iškasto grunto toliau ieškosiu kaimyniniuose kaimuose.
– Kolegė tyrėja. Bijau, kad švaistote laiką! – Neištvėriau.
– Kodėl, piliete Hikmatovai?
– Nes išardytas kūnas buvo vežamas maiše (manau, tipiškas juodas šiukšlių maišas). Manau, kad žmogžudystė įvyko naktį, nors neturiu to įrodymų. Žudikas sukapojo kūną prie pat klubo namo, ką liudija vietoje telkšantis kraujas, apvyniojo galūnes ir puolė išmesti kūną. Bet matyt buvo per sunkus nešti, o žudikas pavargo, todėl sustojo pailsėti. Pailsėjęs vyras, manau, čiupo maišelį ir pakėlė, nepastebėjo, kad iš jo iškrito šepetys. Bet tai tik mano kukli versija. Nepretenduoju į ekspertą, esu tik mėgėjas.
– Kodėl vyras ir kodėl krepšys juodas? – atidžiai manęs klausėsi tyrėjas.
– Mirusysis yra vyras. Sprendžiant iš jo rankos, jis gana gerai maitinamas. Ar sutinkate, kad moteris viena galėtų susidoroti su tokia sunkia našta? Kalbant apie spalvą, tai gryna tikimybių teorija, mano brangioji. Dažniausiai išardytam kėbului vežti pasirenkamas talpus juodas šiukšlių maišas. Tai tiesiog labiau tikėtina nei, tarkime, oranžinis krepšys.
«Tai prasminga, brangioji…» – pro sukąstus dantis sumurmėjo tyrėjas Malcevas. «Tai buvo žudikas, kuris užkasė palaikus žemėje, o kadangi naktį nebuvo lietaus, greitai surasime laidojimo vietą. Viskas logiška.
– Ne! Krepšys sunkus, toli neštis negalima. Artimiausiomis dienomis lietaus nežadama, vadinasi, naujai iškastas gruntas bus greitai surastas. Logiškai mąstant, žudikas nusprendė lavoną utilizuoti kitaip.
– Nustebink mane! Ir ką? – šypsena nedingo nuo šlykštaus veido.
– Tvenkinyje, kolega tyrėja. Ieškokite kūno tvenkinyje. Vanduo ten drumstas dėl