atsiprašau, kad taip išėjo. Bet negrįžkime prie šios jums skaudžios temos. Jau pamiršk apie tai, Hikmatovai. Pereikime prie dabarties. Taigi, kokie yra mūsų šiandienos planai, kaip dalis mūsų nuolankaus ekspromto tyrimo?
– Jei atvirai, Denisai, šiandien dar neplanavau. Rekomenduoju trumpai nusnūsti, o tada sočiai pavalgyti mūsų šeimininko paruoštus pietus. Ir tada pamatysime.
– Bet tu čia tiek daug pasakei, ar tikrai gali ramiai eiti miegoti? – Mane tiesiog atkalbinėjo jo pareiškimas. – Taip, jie padalijo žmogų. Galite padėti tyrimui sprendžiant bylą ir nustatant nužudytojo tapatybę. Ar eini miegoti ramiai ir laikai tai normalu?
«Absoliučiai», – atsakė jis ir nusišypsojo. – Dar kartą kartoju – niekam nesu skolingas. Tiesiog kvaila dabar elgtis. Čia turime galvoti apie ką nors kita. O be to, mano praeities patirtis man atkakliai sako – nesikišk, bet mano nepasotinamas smalsumas ir teisingumo troškimas neleidžia praleisti tokios progos. Tyrėjas viską sugadins, sulaikys kažkokį benamį iš Serpuchovo, ir viskas, o jam pačiam ant pečių bus žvaigždės. Tai neįmanoma! – mostelėjo ranka ir nuklydo link sofos. – Nenoriu, Denisai. Turiu apie tai pagalvoti, šis dalykas paliko per gilią žaizdą mano širdyje.
Su tuo mes nuėjome į savo kampus, kiekvienas atsigulę ant savo sofos. Už lango čiulbėjo paukščiai, pūtė lengvas vėjelis, o iš virtuvės girdėjosi šefo Tikhoreckio manipuliacijų garsai. Tokioje aplinkoje greitai apalpdavau ir užmigau ramiai.
3 skyrius
Po sočių pietų, kuriuos kruopščiai paruošė Andrejus Semenovičius, aš ir Khikmatovas vėl miegojome savo soduose. Užsnūdau ir vėl «iškritau iš realybės» geram pusvalandžiui, taip sakant. Mano kompanionas pažadino mane švelniai bakstelėdamas per petį.
– Geri pietus! Labai atsiprašau, kad pažadinau tave. Aš tik norėjau jus perspėti, kad Markas bus čia maždaug po keturiasdešimties ar penkiasdešimties minučių. Susipažinkite su juo, mūsų įkūrėjas nori pamatyti, kaip vyksta statybos. Ir apie mūsų tyrimą jam dar nė žodžio: noriu jam apie tai papasakoti šį vakarą telefonu. Būkite malonus, perspėkite Torbovą, kad jis nebūtų grubus mūsų šeimininkui Tikhoretskiui, kaip mėgsta mūsų draugas, kai pirmą kartą jį sutinka! – nusijuokė Hikmatovas. – Atrodo, viskas.
– Ir tu? – paklausiau kiek sutrikęs. -Ar tu eini toli?
– Noriu į «Tryapko»: man nutrūko laikrodžio dirželis ir girdėjau, kad jis atlieka smulkų remontą.
– Hmm… Na, dirželis, dirželis. Nagi, Jokūbai! – Dar nebūdama visiškai pabudusi, nusekiau jį miglotu žvilgsniu.
Dabar negalėjau užmigti, kad ir kaip stengiausi, todėl staiga pakilau nuo sofos ir išskubėjau į plačią verandą surūkyti cigaretės. Ten, sėdėdamas ant laiptų su besilupančiais dažais, griežtasis Tihoreckis rūkė savo pigias vietines «Java» markės cigaretes.
– Dar kartą ačiū už pietus. Esu tikras, kad galite suteikti pranašumą bet kuriam virėjui! – pradėjau prisidegdama cigaretę. Apskritai norėjau užmegzti kontaktą su senoliu, todėl pagalvojau, kad dabar puiki proga.
«Ho-ho… Sūnau, aš per ilgai gyvenau vienas, kad mokėčiau gaminti», – mūsų šeimininko žvilgsnis buvo nukreiptas kažkur į šoną.
– Ar visą gyvenimą gyvenote visiškai vienas? – paklausiau su padidintu susidomėjimu.
– Nemanau, kad tau bus įdomu tai išgirsti, Denisai. Mano gyvenimas nėra įkvepiantis dalykas. Aš jį vadinu šunimi, nes nieko gero jame nėra ir niekada nebuvo.
Prisipažinsiu, buvau pakankamai suintriguotas, kad neatsispyriau norui pasidalyti savo gyvenimo istorija su pašnekovu.
– Kodėl? Mes čia su tavimi gyvename, todėl norėčiau sužinoti, koks tu vaisius», – kukliai nusišypsojau.
«Na, iš esmės nėra ką pasakoti», – gūžtelėjo pečiais senis. – Kaip man tai paaiškinti, sūnau… Trumpai tariant, kai man suėjo devyniolika ir ruošiausi stoti į poligrafijos institutą, mama mirė nuo šiltinės. Mano tėvas tuo metu buvo labai liūdnas, o tai paveikė jo sveikatą. Negalėjau palikti sergančio tėvo, todėl likau čia, kaime, ir įsidarbinau traktorininku mūsų kolūkyje. Instituto svajonės liko svajonėmis amžinai.
Tikhoretskis, netaręs nė žodžio, susiuvo porą siūlių. Atrodė, kad jis galvoja apie tai man papasakoti daugiau. Iš esmės aš jam svetima, ir ne kiekvienas žmogus išdrįsta tiesiog išmesti labai asmenišką informaciją. Tačiau senelis mane matė kaip asmenybę. Jis suprato, kad moku daryti įtaką žmonėms.
«Jie mokėjo mažai», – matyt, nusprendė tęsti Semenichas, – bet maisto pakako. Žinau, kad dabar įprasta keikti mūsų sovietinę valdžią, bet aš to nedarysiu: valstybė saugojo mūsų kaimus, ne taip, kaip dabar. Viskas apaugusi piktžolėmis, laukai net nedirbti, nieko nedaroma! Na, bent jau tu egzistuoji! Žemė nebus švaistoma. Ir taip, šitiems prakeiktiems kapitalistams nieko nereikia, nes dirbti žemę nėra kaip miesto idiotams pjauti kopūstus. Vykdyti tokį verslą yra daug darbo, nes reikia daug žinoti ir mokėti bendrauti su paprastais darbuotojais.
«Manau, kad mes čia įsikūrėme seniai, tai dėl žemės nesijaudink», – pusbalsu bandžiau nuraminti senuką. – Kas žino, gal norėsime plėsti ūkius ir įdirbti dar daugiau žemės. Žinoma, jei viskas pavyks pelningai, o užsakymų tik daugės. Nuo kapitalizmo nepabėgsi, nes užsiimti nepelningu verslu – savižudybė.
– Tikiuosi… – Tikhoreckis vėl nusisuko ir pažvelgė kažkur į tolį. – Taigi vieną vakarą pas mane atėjo piratai. Na, gal tu jį jau pažįsti, nors mažai tikėtina, tu čia niekas. Trumpai tariant, jis gyvena šalia manęs. Po to šis senas niekšas man pasiūlė vieną dalyką – apiplėšti močiutę spekuliantą, pardavinėjusią krištolą gretimame Mokroy kaime. Na, jaunas ir kvailas, sutikau. Kas žinojo, kad jos vyras buvo įtakingas žmogus vietos valdžioje… Na taip… Nedovanotinas paskaičiavimas… – tskė vyras. «Juk mums buvo duoti treji metai bendro režimo kolonijoje. Žinojau, kad mano tėvas neišgyvens, kol išeisiu į pensiją. Taip ir atsitiko – prieš pat mano laisvę Tihoreckis vyresnysis mirė nuo ūmaus širdies nepakankamumo… – jo balsas vos vos juntamai drebėjo, o senolio akys akimirksniu apsipylė ašaromis.
– Atsiprašau, jei kaip nors tave įžeidžiau, Andrejau Semenovičiau, – nejaukiai tariau.
– Nagi, sūnau. Verkiu ne iš liūdesio, o iš džiaugsmo, kad tėvas taip ilgai neiškentė. Na… – pasakotojo akys vėl tapo skaidriai mėlynos. – Taigi, kai išėjau iš zonos, nebegalėjau gyventi kaip anksčiau. Pradėjau gerti, o tai buvo visiškai natūralu: nebuvo kas manęs kontroliuotų. Išsilaisvinimo dienomis isteriškai bėgau prie tėvų kapų ir urzgiau ten kaip apgailėtina kalė. Žadėjo negerti, žadėjo vesti“, – senolis ranka perbraukė per akis, kurios vėl buvo pilnos ašarų. „Tačiau kai grįžau iš ten, vėl pradėjau gerti ir sujaučiau savo gyvenimą.
Ore tvyrojo tyli pauzė. Nieko nesakiau, o Tikhoreckis prisiminė savo seniai mirusios jaunystės dienas.
– Ir taip, sūnau, – aštriai tęsė senis. – Man jau šešiasdešimt treji – niekada nebuvau ištekėjusi, vėl tarnavau už vagystę. Vienintelis džiaugsmas ir priežastis didžiuotis – maždaug dvidešimt metų nustojau daug gerti. Dabar galiu praleisti tik porą stiklinių, ne daugiau! Žinoma, mano sveikata nebe tokia, kaip buvo, sūnau, – jis pažvelgė į mane, jo akys tapo raudonos ir veidą švietė traukuliai.
Tai buvo visai ne tas žmogus, kurį šiandien