mane į gyvenimą», – pirmą ir paskutinį kartą tą akimirką iš senelio išgirdau nuoširdžius padėkos žodžius.
– Tikiuosi, kad mes gyvensime laimingai, Andrejau Semenovičiau, o tavo dar ateis! Po šešiasdešimties gyvenimas tik prasideda! – pajuokavau sumenkindama situaciją.
Atsakydamas Tikhoretskis linktelėjo ir ištiesė ranką antrosios cigaretės. Sėdėjome ant laiptų visiškoje tyloje ir žiūrėjome, kaip pučia stiprus vėjas. Pagaliau ore tvyrojo išganinga vėsa. Kartais pagaudavau į mane tiriamą šeimininko žvilgsnį, bet tai nelabai jaudindavo. Supratau, kad senukas tyrinėja mane, jo išlavinta akis gali greitai išryškinti tai, kas svarbiausia kiekviename žmoguje.
Pagaliau prie namo privažiavo pažįstama žyma. Markas, kaip buvo įpratęs ir apsirengęs sportiniais kostiumais, išlipo iš mašinos ir mostelėjo man. Su seneliu priėjome prie jo ir aš juos supažindinome. Tikhoretskis grįžo į namą, o aš ir Torbovas, kaip KHAT-Pharm įkūrėjai, nuėjome patikrinti statybos eigos ir aptarti visas detales dėl tolesnio tobulinimo.
Eidamas pusiau apgriuvusiu tiltu, netyčia pastebėjau šen bei ten sutryptą žemę – vakarykščių paieškų ženklus. Nelabai protingas Torbovas ėjo man už nugaros, rūkė Iqos ir pasakojo kitą istoriją, kurios tikriausiai turi šimtus tūkstančių, jei ne daugiau. Markas yra galia ir ne kas kita, kaip galia; intelektas nėra jo dalykas. Kaip jo artimas draugas puikiai supratau, kad Torbovas, nieko neišmanantis apie verslą ir apskritai ekonomiką, nesugebėjo įvertinti tikrojo Khikmatovo projekto pelningumo. Todėl Jokūbas jam patarė investuoti į mūsų bendrą reikalą. Tiesą sakant, mano sielos gelmėse įsirėžė miglotas įtarimas, kad anksčiau ar vėliau Khikmatovas išduos mūsų ne itin protingą draugą, dalindamas būsimą pelną. Žinoma, aš nenorėjau tuo tikėti ir buvau įsitikinęs mūsų pagrindinio įkūrėjo sąžiningumu. Juk Jokūbui susitarimas ir teisingumas visada buvo pirmoje vietoje bet kokiu klausimu.
Statybos vyko kaip įprasta, griežtai laikantis patvirtintų planų, net šiek tiek juos aplenkiant. Mane tikrai nustebino darbų tempas, nes visų keturių ūkinių pastatų pamatai jau buvo pakloti, o namų-biuro statyba buvo baigta beveik keturiasdešimt procentų. Įstaigos vyresnysis meistras viską pranešė, kaip ir kariuomenėje. Mes jam padėkojome ir toliau keliavome kartu.
Apskritai nenuostabu, kad visi statybos darbai buvo atliekami su tokiu pavydėtinu ir kruopščiu užsidegimu: po koronaviruso pandemijos, kuri smarkiai paveikė Rusijos ekonomiką, daugelis statybų įmonių atsidūrė prie bankroto slenksčio. Ir todėl dabar jie griebė bet kokius užsakymus abiem rankomis, tarsi būtų gelbėtojai, gerokai sumažindami savo kainą, kad savo prakeiktus konkurentus neįtrauktų į verslą. Toks yra rinkos ekonomikos dėsnis – pirkėjas, kaip žinia, balsuoja rubliais, o pajamų lygio kritimo sąlygomis (tiek tarp piliečių, tiek tarp įmonių) tai buvo jaučiama aštriau.
Įsitikinę, kad viskas gerai, su įkūrėju grįžome į namus. Stipri arbata Markui, stiklinė Andrejui Semenovičiui, puodelis stiprios kavos man – taip mūsų kompanija susėdo prie stalo. Švieži beigeliai, kaimiški meduoliai, vafliai ir paprasti saldainiai puikiai papildė šį kaimo svajonės paveikslą. Torbovas nesustodamas dėl kažko ginčijosi su Tikhoretskiu. To iš mūsų automechaniko nebuvo galima atimti – jis visada ginčijasi. Bet čia visas ginčas buvo atskiestas juoku ir pokštais. Taigi šis vaikinas patiko ir mūsų šeimininkui.
– Na, kur Jakubas? – nekantriai sušuko Torbovas, kai atsisėdome verandoje parūkyti.
«Jis nuėjo pas vaikiną pasitaisyti laikrodžio dirželio. Lapko… Ar kaip jis vadinasi, pasakiau, kreipdamasis į senelį pagalbos išsiaiškinti vyro tapatybę.
– Ivanas Triapko, jaunuolis. Jo pavardė Rag. «Jis čia visų amatų džekas», – šiek tiek pamokomu tonu mums paaiškino Semenichas. – Bet kažkodėl Jokūbas su juo buvo tikrai ilgą laiką. Ar jiems kas nors atsitiko? Juk Ragmanas mėgsta išgerti.
– Štai jis, tas niekšas! – netikėtas ir garsus Marko juokas privertė suklusti. Jis pašoko ir nubėgo prie vartų, pro kuriuos jau buvo įėjęs mūsų viršininkas (taip jį kartais vadindavo pats Torbovas). – Prisiminsi jį, tai yra, tiesa, Denisai?
– Ak… Markai, sveiki atvykę! – paspaudė ranką vaikinai ir nuėjo mūsų kryptimi.
Mes keturiese rūkėme kaimo namo verandoje, kvėpuodami grynu oru. «Laisvės oras» – kitaip to pavadinti negalima. Įsivaizduokite, kad už kokių devyniasdešimties kilometrų nuo mūsų yra ši nekenčiama Maskva, kuri laisvus žmones sukausto plokščių ir daugiaaukščių pastatų pančiais. Pilkos sostinės betoninės džiunglės suluošino ne vieną likimą, tačiau niekas net negalvoja iš ten išvykti, priešingai – visus į Maskvą traukia nesibaigiantis darbo migrantų iš regionų karavanas. Tai žudo mūsų šalį: vis mažiau žmonių apsistoja mažose gyvenvietėse, miršta kaimuose, kaimuose ir net ištisuose miestuose. Tai privertė mus keturis jaustis nepaprastai skausmingai, nes anksčiau ar vėliau sostinės ekonominis burbulas sprogs, o kas tada?
Sutemo, saulė pasislėpė už horizonto. Neryškūs atsisveikinimo spinduliai švelniai dengė namų stogus, purviną kelią, nesibaigiančius Serpuchovo laukus ir to paties baisaus tvenkinio krantus, kur dar vakar buvo rastas šaltai supjaustytas vyro iš gretimo kaimo lavonas. Galbūt po kaimą vaikščiojo negailestingas žudikas ir mes ramiai rūkėme šioje aplinkoje.
Markas pradėjo ruoštis keliui. Veltui bandėme įtikinti jį likti nakvoti: jis sakė, kad dar nėra iki galo sutvarkęs visų reikalų Maskvoje, o atvažiavo tik pas mus ir asmeniškai įsitikinti, kad viskas gerai. Kaip vėliau išsiaiškinau, Jokūbas jam skambina kasdien, bet Markas vis tiek norėjo ateiti ir tartis dėl kažkokio čekio. Maniau, kad jis atėjo čia, kad įvertintų situaciją ir suprastų, kodėl moka tiek pinigų. Kartais mūsų draugo protas pabusdavo, bet netrukus lygiai taip pat rezignuotai persijungdavo į miego režimą.
– Nagi, Torbovai! Laukiame Jūsų nuolatiniam gyvenimui! – maloniai šypsodamasis jam iš paskos sušuko Hikmatovas.
– Nagi, vaikinai! Nebūkite nuobodu! Prašau neįžeidinėti Andrejaus Semenovičiaus», – gana kvailai sukikeno etikečių vadybininkas ir nuleido dugną į automobilio sėdynę.
– Jis pats ką nors įžeis! – linksmai sušuko senis, atsakydamas Markui, galiausiai papurtęs kumštį.
Po Torbovo išvykimo Tikhoreckis nuėjo prie Piratovo vakaro arbatos, o mes su Jakubu grįžome į savo kambarį. Degau iš smalsumo ir norėjau sužinoti, kur visą dieną buvo mano draugas. Jis, žinoma, galėjo pasakyti bet ką, bet aš puikiai supratau, kad Khikmatovas yra iš tų žmonių, kurie be pakankamai įtikinamos priežasties net nepakyla nuo sofos, ką jau kalbėti apie laikrodžio dirželį, kurio nepakelia. dėvėti labai dažnai. Atvejo detales jis, matyt, sėmėsi iš kortų klubo žaidėjų. Tą norėjau išgirsti iš jo lūpų, atsigulusi ant sofos ir nukreipdama savo ieškomą žvilgsnį jo kryptimi.
– Kaip suprantu, manęs vienos nepaliksi! – pasakė jis man pusiau apsisukęs ir atsisėdęs ant masyvios kėdės prie ąžuolinio stalo. – Na, atrodo logiška. Žinau, kad tavo smegenys jau perbėgo tūkstantį mano galimų atsakymų, Danai, – šypsojosi Jakubas. – Dabar aš pasidalinsiu savo pastebėjimais su jumis, o jūs padėsite man iš viso to padaryti išvadas ir sugrupuoti visą informaciją.
Jis giliai įkvėpė ir tikriausiai pradėjo prisiminti visas detales, kaip praleido paskutines šešias valandas. Kai šis procesas buvo baigtas, Khikmatovas nukreipė žvilgsnį į raudoną kilimą ant sienos ir akimirkai stipriai sumerkė lūpas.
– Tai Lupatas labai nemalonus vaikinas, aš tau pasakysiu. Taip, jis yra darbštus, kai reikia atlikti visokius smulkius remonto darbus. Jis sutaisė